„Ar turite naują Alinos Orlovos albumą?“, – klausiu pardavėjo „Muzikos bomboje“. „Taip, prašom… 30 litų.“ Akimirką sudvejoju dėl neįprastai didelės kainos, bet perku – Alinos vardas jau yra tapęs kokybės garantu, vertu už jį sumokėtų pinigų. Visą vakarą sukant „Mutabor“ CD grotuve įsitikinu, jog neapsirikau – tai vienas geriausių šių metų Lietuvoje išleistų albumų.
Alinos karjeros kreivė stabiliai kyla aukštyn: iš pradžių, maždaug 2006-aisiais ji – keista mergaitė iš Visagino, akomponuodama sau pianinu atlieka verksmingas dainas apie mėnulį, kuriame gyvena elniai ir mirtelę, kuriai atėjus bus ramuma. Tada prie jos prisijungia styginiais ir mušamaisiais instrumentais grojantys vaikinai, internetu sklindančius bootleg tipo įrašus pakeičia debiutinis albumas „Laukinis šuo dingo“, kurio pristatymo klauso sausakimša sostinės Šv. Kotrynos bažnyčia.
Ilgainiui Lietuvos Alinai pasidaro maža, jos dainas, atliekamas tiek lietuviškai, tiek rusiškai, tiek angliškai atranda britai, rusai, prancūzai. Pastarųjų leidybinės kompanijos „Fargo“ vadovas Michel Pampelune pastebi atlikėją, pakviečia ją į Prancūziją ir išsikelia sau tikslą išpopuliarinti Aliną savo gimtinėje. Kol „Fargo“ dėka „Laukinis šuo dingo“ perleidžiamas Prancūzijos, D. Britanijos ir kitų vakarų valstybių rinkoms, lietuviams Alina dovanoja antrąjį savo albumą. Jis vadinasi „Mutabor“ (aliuzija į Vilhelmo Haufo pasaką, kurioje „Mutabor“ buvo burtažodis, galintis paversti žmogų gyvūnu) ir yra dar aukštesnio meninio lygio nei pirmtakas.
„Mutabor“ – tarsi tarpinis etapas tarp tos Alinos, kurią girdėjome „laukinio šuns“ dainose, ir tos, į kurią ji pavirs ateityje. Akivaizdu, kad mergina tolsta nuo pianino – nors šis instrumentas vis dar yra nr. 1, jo skambesį dabar papildo ne tik anksčiau girdėti smuikas, mušamieji, bet ir pučiamieji (trombonas, tūba) ir gitaros (akustinė, elektrinė, bosinė, havajietišoji ukulelė).
Instrumentais nepiktnaudžiaujama, jie dirbtinai neakcentuojami, atsiranda laiku ir savo vietose. Tai, visų pirma – albumo prodiuserio Aurelijaus Sirgedo nuopelnas. Du dešimtmečius gyvuojančios gotikinio roko grupės „Siela“ lyderis žino, kaip žaisti su garsais, ir ačiū jam, kad pastaruoju metu patirtimi dalijasi dirbdamas su jaunąja, „Sielai“ skambesiu tolimą muziką kuriančia lietuvaičių karta (be Alinos Orlovos Aurelijus Sirgedas taip pat prodiusavo „Golden Parazyth“ ir „Migloko“ albumus).
Alinos balsas, lig tol buvęs pagrindinis atlikėjos arkliukas, naujojo albumo instrumentų gausoje šiek tiek praranda savo reikšmę. Tačiau tai tik į gerą, nes anksčiau praktiškai visuose kūriniuose taip pat skambantis falsetas dainas suvienodindavo.
Kuomet daugiau erdvės suteikiama instrumentalui Alinos muzika sužiba naujomis spalvomis. Geriausias to įrodymas – daina „Šilkas“. Tai 4 min. ir 40 sekundžių trunkantis kūrinys, kurio žodžiai – vos septynios eilutės. Didžiąją dalį laiko dainoje užima elektroninių-gitarinių garsų eksperimentai su Alinos vokalu derantys puikiai. Norėtųsi, kad panašių „bepianinių“ dainų „Mutabor“ būtų daugiau, tačiau galbūt tai – ateities kūryboje.
Žinoma, didelė dalis pigią (visomis prasmėmis) pop muziką vartojančių klausytojų Alinos paprasčiausiai nesupras. Jos muzika nėra „hitinė“, joje nedominuoja aiškūs priedainiai ir paprastos melodijos. Priešingai – antrame albume atlikėja išsilaisvina ir dar labiau žaidžia su klausytoju, duodama jam naujus iššūkius. Dainos kaip „Amerika“ ar „Čia“ yra tokios, kurias norėsite išjungti atėjus draugams – jos tiesiog per daug pamišėliškos ir kartu per daug intymios.
Tačiau čia ir slypi Alinos muzikos žavesys – Lietuvos muzikos scenoje ji yra visiškai nestandartinė atlikėja, provokuojanti savo balsu ir reiškiamomis emocijomis. Juolab kad kito kelio muzikantui nėra – arba būni originalus, bet kontroversiškas, arba pasmerki save „vieno iš daugelio“ statusui. Nebijodama nestandartiškumo Alina sulaukė išskirtinio dėmesio tiek Lietuvoje (albumo pristatymo koncertas „Piano.lt“ kiemelyje buvo anšlaginis), tiek likusioje Europoje, net jei tai būtų tokios skirtingos šalys kaip Rusija ir Prancūzija.
Rusai „Mutabor“ galės atrasti jau rugsėjį, tuo tarpu vakarų Europos melomanų nuomonės reikės palaukti – jie vis dar džiaugiasi „Laukiniu šunimi“, kuris „dingo“. Aišku viena: „Mutabor“ papuoš ribotą Lietuvos muzikos įrašų rinką, ir bus klausomas ir už šalies ribų.
Užsienio muzikos kritikų nuomonės galima laukti atsipalaidavus: Alina Orlova, Aurelijus Sirgedas, albumo dizaineris Alinos širdies draugas Ignas Maldžiūnas ir kiti prie „Mutabor“ atsiradimo prisidėję kūrėjai savo darbą atliko gerai. Taip gerai, kad po trečiojo „repeat“ ateina eilė ir ketvirtajam.