Lietuvoje gyvenanti projekto „Vulevú“ lyderė: „Prancūzų muzikos scena man buvo per rami!“ (Interviu)

Goda Raibytė
Nuotr. – Nelė Chomičiūtė

Pačiame Vilniaus senamiestyje, šviečiant Saulei ir pučiant šiltam vasariškam vėjui, iš kavinės sklinda džiazo ritmai, vainikuojami sodraus prancūziško vokalo. Čia romantiškus muzikinius burtus skleidžia atlikėja Eva Michel ir jos naujausias projektas „Vulevú“.

E.Michel (26 m.) koncertu tarsi pažymi mažyti jubiliejų – beveik prieš metus ją į Lietuvą atvedė meilė. Nepažįstamoje šalyje atsidūrusi atlikėja nusprendė toliau siekti savo svajonės – kurti muziką ir dalintis ja su kitais.

Išbandžiusi jėgas projekte „Smėlio džiazas“, E.Michel subūrė žinomų džiazo muzikantų kolektyvą ir jau rytoj (rugpjūčio 29 d.) klube „Soulbox“ surengs ypatingą pasirodymą.

Kaip į savo gyvenimą įsileidai muziką?

Pianinu groti pradėjau dar vaikystėje, būdama ketverių metų. Į muzikos mokyklą mane nuvedė tėtis. Prancūzijoje įprasta, kad vaikai mokosi muzikos meno. Tai išties magiška!

Taigi mokiausi groti pianinu, vėliau – klasikiniu klarnetu, o būdama dvidešimties ėmiau lankyti ir džiazinio bei lyrinio vokalo pamokas.

Kiek žinau, iki visiškai atsiduodama muzikai, tu dirbai „rimtą“ administracinį darbą. Kodėl nusprendei viską taip pakeisti?

Kai baigiau teisės ir filosofijos studijas Paryžiuje, dirbau žiniasklaidos ir komunikacijos tyrimų centre. Tačiau tuo metu nebuvau apleidusi muzikos – lankiau dainavimo, pianino pamokas, grojau ir dainavau džiazo projektuose. Jaučiau tarsi einu neteisinga kryptimi ir švaistau laiką. Taigi tas „pokytis“ buvo ne pačioje muzikoje, o tame, kad susikoncentravau tik ties ja. Tai – progresija: atiduoti kuo daugiau savęs muzikai!

Mečiau darbą ir pasileidau į keliones. Nukeliavau į savo fantazijų miestą – San Franciską. Radau ten daug daugiau, nei galėjau pasvajoti.

Kodėl San Franciską vadini „fantazijų miestu“?

Dėl kultūros ir net tik. Tai – miestas, turintis unikalią dvasią, socialinį ryšį, kūrybiškumą. Be to, ten labai madinga išsiskirti iš kitų, būti kažkuo originaliu. Žmonės mieste yra visiškai laisvi ir mylintys tiek save, tiek aplinkinius. Svarbiausia, atlikėjai siekia muzikinės karjeros, nepaisydami finansinių kliūčių.

Labai įdomu, juk daugybė džiazo muzikantų kaip tik svajoja apie Paryžių, apie Prancūziją, trokšta paragauti šalies kultūrinės dvasios… Ypač kuriantys romantišką džiazą, įkvėpti meilės. Ko tu pasigedai Prancūzijoje, kad nusprendei vykti į Ameriką?

Prancūzų muzikos scena man buvo per rami, perkrauta klišėmis ir sudėliota į dėžutes – bosanova, bibopas… Man trūko dvasios ir jausmų! Tiesa, išskirčiau mūsų nekomercinės muzikos kultūrą – ji tikrai labai stipri.

Taigi iškeliavai į San Franciską. Kaip atsidūrei Lietuvoje?

San Franciske sutikau nuostabų vyrą lietuvį. Galiausiai, meilė žmogui tapo stipresnė nei simpatijos miestui. Man tai išties buvo „egzotiška“ patirtis. Juk nieko nežinojau apie Lietuvą, net pačių populiariausių stereotipų! (juokiasi)

Ar atvykusi pajutai vadinamąjį „kultūrinį šoką“?

Pirma, nekalbėjau lietuviškai, nors ir lankiau lietuvių kalbos pamokas. Net jeigu lietuviai puikiai kalba angliškai, reikia stengtis viską išsiaiškinti ir paaiškinti iki galo, nes labai lengvai gali įvykti nesusipratimai.
Antra, manęs tiek netrikdo kultūriniai skirtumai, kiek faktas, kad aplinkiniai mane regi kaip užsienietę ir nuolat uždavinėja krūvas klausimų, sukeliančių nemažai streso.

Kokius skirtumus tarp Lietuvos ir Prancūzijos pastebėjai ir galėtum išskirti?

Pasiilgstu karštų diskusijų su žmonėmis, kurie yra „apsėsti“ politika ir sociologija. Spontaniški prancūzai diskusijas tiesiog dievina, todėl nebijo garsiai pasisakyti ir pasiginčyti.

Dar Lietuvoje pasigendu laimingų, gražiai vieni su kitais besielgiančių ir gerbiančių bendruomenę žmonių bei stiprių, partijoms nepriklausančių politinių asmenybių.

Būtent dėl visų šių priežasčių man sunku susidaryti realistinį lietuvių portretą, pajausti socialinį identitetą ar ryšius.

Kaip prasibrovei į lietuvišką džiazo sceną?

Kartu su perkusininku Tomu Dobrovolskiu pasirodžiau projekte „Smėlio džiazas“. Tai buvo puiki patirtis, tačiau projektas nebuvo mano, norėjosi kažko asmeniškesnio, priklausančio tik man.

Kaip pristatytum savo projektą „Vulevú“?

Pasinaudojau tuo, kad esu prancūzė Lietuvoje, į muziką pridedama asmeninio subjektyvumo… Man kur kas artimesni yra bliuzas ir džiazas, tad kurdama kliaujuosi šių žanrų idėjomis.

Atlieku populiarų prancūzų atlikėjų (Serge Geinsbourgo, Jacqueso Brelo, Edith Piaf) kūrinius, keisdama aranžuotes į visiškai kitas, džiazines perspektyvas. Dainos tampa kur kas dinamiškesnės, dvasiškesnes ir priimtinos net prancūziškai nesuprantantiems klausytojams.

Šiuo metu kuriu kartu su puikiais muzikantais – pianistu Vyčiu Smolskiu ir kontrabosininku Denisu Murašovu. Labai daug dirbame tam, kad dainos taptų asmeniškesnės ir jose atrasčiau save.

Ar sutinki, kad padaryti gerą „koverį“ gali būti sunkiau nei parašyti originalią dainą?

Taip! Sunku įsijausti kito žmogaus kūryboje ir dar sunkiau atsikratyti pagundos kopijuoti. Bet žinai, „Vulevú“ nėra „koveriai“… Klausydamas mano aranžuočių, gali lengvai atrasti mane ir atpažinti originalų skambesį.

Ar be „koverių“ rašai ir savo dainas?

Pradėjau, tačiau pamažu. Klausytojai jas išgirs, tiesiog reikia šiek tiek laiko!

Ką, be atlikėjų, kurių dainas perdirbinėji, laikai savo įkvėpimu?

Bliuzroką nuo 1970-ųjų iki pat šių dienų. Labai mėgstu klasikinius ir tradicinius (folkloro) garsus, įpintus roko ar džiazo stiliaus muzikoje. Šiais laikais tai puikiai sekasi daryti pianistui Bernardui Lubatui ir pop atlikėjui PJ Harvey. Mane tikrai įkvepia maišyti muzikiniai stiliai.