Nieko negalvojau ir nieko per daug nesitikėjau. Tik galvojau, kaip pateikti dalykus, kad jie, visų pirma, patiktų man pačiam. Svarbiausia – turėti tam tikrą koncepciją. Nors neskubėčiau paaiškinti, kokia ji tiksliai yra, kodėl albume 10 dainų, kodėl būtent toks viršelis. Man tiesiog patinka viską įrėminti, pavaizduoti tam tikrais simboliais. Tai yra mano interpretacija. Daug yra visko sukurta, iš to reikia semtis idėjų. Iš idėjų idėjoms. Kaip „business to business“, taip ir „ideas for ideas“, - užpatentuoti reikės šitą:) (juokiasi).
Įtaka – pačių įvairiausių atlikėjų: indie, elektroninės, folk, džiazo, roko, klasikinės muzikos. Įkvėpimas – būtent iš tos muzikos, tų kūrėjų. Konkrečių atlikėjų nelabai noriu sakyti, nes nemėgstu palyginimų. Norėtųsi, kad nauja muzika būtų kažkaip kitaip įvardinama nei per palyginimus. Žinoma, tu pasiėmei gitarą, nes kažkur kažką girdėjai, nes tau kažkas patiko, paskui mokeisi irgi iš kažko, - tai natūralu. Bet iš esmės man norėtųsi, kad palyginimų būtų kuo mažiau.
Juk svarbiausia, kad muzika gerai skambėtų ir visai nesvarbu, koks tai stilius. Ar tai rokas, ar ne rokas. Ir išvis, kas yra rokas? Kai kas ir dabartinę mano muziką roku pavadina. Manau, kad nėra jokio skirtumo, ką groji, svarbiausia, koks esi muzikantas, koks tavo tikslas, ką jauti ir kaip kuri. Su „Grim City“ išsiskyrėm, nes kiti grupės nariai buvo labai užsiėmę kitais darbais ir mokslais, o aš, kaip visada, turėjau šimtus idėjų ir jas norėjosi įgyvendinti. Kad ir dabar su komanda turime pristabdyti darbus, nes visų idėjų įgyvendinti nepavyksta. Tikrai labai daug norisi, bet tenka kovoti su savo maksimalizmu.
Moksleivių rūmuose mokiausi groti gitara, grojau „Metallica“, „Eric‘ą Clapton‘ą“ ... Mama nuvedė, nes norėjo, kad būčiau populiarus ir gročiau prie laužo, kad mergaitės mylėtų (juokiasi). Po dviejų metų jau nebeturėjau ko dar išmokti, bet iš esmės man labai patiko, o mokytojas buvo tikrai idealus žmogus. Ten ir atėjo visas suvokimas, orientacija, kas yra ta muzika. O šiaip, vėliau aš pats, arba tiksliau mes su draugu pastebėjom, kad galim ir kad reikia daryti kažką daugiau.
Pirmasis kilo iš J. Grušo to paties pavadinimo dramos (ji, žinoma, pavadinta lietuviškai, aš tiesiog išverčiau į anglų kalbą), o antrasis – tiesiog žodžių žaismas. ‘101’ atsirado iš G. Orvelo knygos ‘1984’ – joje buvo 101 kambarys. Apskritai, labai vaizdingas šis skaičius.
Skaityti mėgstu, bet kai niekas neverčia - sunku pačiam prisiversti. Čia kaip ir muzikoj: turi favoritus, visus jų kūrinius su malonumu perklausai ar perskaitai, bet nejauti poreikio pastoviai kažką skaityti.
O teatras.. Priklausau mėgėjų teatrui “T prie M”, vaidinau dviejuose jo spektakliuose. Viskas mėgėjišku principu, bet surinkti tikrai labai idomūs ir įvairūs žmonės. Šiemet statėme spektaklį apie narkomanus, rodėm Lofte. Tikrai labai įdomus projektas, viskas puikiai gavosi. Vaidinti man patinka, tik paskutiniu metu gal laiko ar noro pritrūksta.
Prieš spektaklį apie narkomaniją vaidinau išprotėjusį kunigą sektantą, kuris savo parapijiečius koneveikė ir visaip „suko“ jiems smegenis, o galiausiai išprievartavo merginą. Labai įdomi istorija. Vaidindami visuomet stengiamės klausytis patarimų - režisierės ir kitų žmonių - bet yra ir daug laisvės, viskas vyksta etiudų pagrindu. Šitas kunigo vaidmuo mėgėjų teatro festivalyje buvo nominuotas kaip geriausias antraplanis vaidmuo. Tai buvo staigmena ir truputį juokinga, nes kai tu mėgėjas, vaidindamas galvoji apie kitus dalykus. Bet malonu, kai įvertina.
Taip, visiškai. O svarbiausia, kad visi labai geranoriški bendrauti, bendradarbiauti, susipažinti, priimti vieni kitus. Ir visai nesvarbu, ką tu groji, svarbu – koks tavo požiūris. O nuo požiūrio paskui viskas ir susidėlioja: ir kokybė, ir profesionalumas, ir vizijos.
Daug koncertų prie jūros, „Pozitivus“ Latvijoje, Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas, festivalis „Karklė“, vienas artimiausių – „Blusų festivalis“ birželio 30 d.
Kvietimų nemažai, stengiuosi dalyvauti kuo įvairesniuose festivaliuose. Laimei, visa tai pavyksta padaryti. Pasirenkame pagal konceptualumą, pagal tai, kokia yra muzika, kaip ji pasitarnaus pačiam renginiui ir kaip dalyvavimas pasitarnaus mano veiklai. Aišku, kai dar pati pradžia, man norisi kuo daugiau ir kuo įvairiau viską daryti, daug aprėbti. Gal kažkada pasakysiu, kad nereikėjo to ar ano daryti, bet šiuo metu darau viską, kas man yra artima.
Man labai patinka sendaikčiai! O turint minty, kad festivalyje bus daug muzikos, jis tampa labai įdomus ir atraktyvus.
Deja, šiukšlių nerūšiuoju, nes nėra prie namų specialių šiukšlių dėžių. Bet stengiuosi bent menkais būdais gyventi ekologiškai: pvz. važinėti dviračiu ir vaikščioti pėsčiomis.
Kiekvieną pasirodymą stengiuosi paruošti skirtingai, o ir atlikimas visada kitoks, tad kiekvienas pasirodymas skirsis tikrai!
Na, jei nuo pat pradžių nori kažkam patikti, tai ir darai. O toks variantas, kad pradžioj nebandai įtikti kitiems, o paskui pradedi tai daryti, na, nemanau, kad taip būna ar bent jau nelabai žinau tokių atvejų. Bet tai nuo asmenybės priklauso. Aš neįsivaizduoju, kad galėčiau dalyvauti duetuose arba šokti vardan to, kad patikčiau, kad būčiau populiarus. Fotosesijos, viešumas – to kažkiek reikia, bet tai neturi tapti aukščiau už muziką. O jeigu visiems mano muzika nepatiks... Čia tas pats kas galvoti, kad bet kurią akimirką tave gali partrenkti mašina ar koks potvynis užlies Lietuvą ir išgyvens tik nedaugelis:) (juokiasi).
love jazz and the devil, Markas Palubenka, Markas Palubenka Laiks.lt, velykos
|
|
|
|
|
|
|
|
|