Amelija Lučinskaitė
Nepaisant gyvenimiškos rutinos, vyksmų politinėje arenoje ar valstybėje vyraujančios santvarkos, žmonija niekuomet neprarado susidomėjimo komedijomis. Vienas seniausių kino žanrų ne tik atlaikė laiko išbandymus, tačiau ir žydėjo, atskleisdamas naujas žanro galimybes.
Šiandien jums pristatau europietiškų komedijų rinkinį, galintį praskaidrinti dieną net ir didžiausiam surūgėliui. Skirtingiems skoniams subalansuotas sąrašas ne tik alsuoja šiluma ir gyvenimo džiaugsmu, tačiau ir pasižymi aštriu juoduoju humoru bei kandžiais juokeliais.
1. Virtuvė sielai (2009)/ Soul Kitchen
Turkų kilmės vokietis Fatihas Akinas, kiekviename savo filme grįžta į gimtąją Turkiją. Pasitelkdamas laiko patikrintą komandą, vyras kuria nematomomis gijomis tarpusavyje surištus filmus, kuriuose vyrauja humoras ir gyvenimiškas chaosas, o savo kuoktelėjusius ar gyvenimu nusivylusius herojus režisierius bloškia Turkijon ir grąžina atgal į Vokietiją.
Graikų kilmės vokietis Zinos – restorano savininkas. Nors restoranas labiau panašus į užeigą, nes ir maistas čia prastas, ir aplinka ne kokia, tačiau mielas ir geraširdis Zinos tarsi magnetas traukia žmones, tad lankytojų čia netrūksta, tačiau juk visuomet gali būti ir geriau. Dideliam vaikino liūdesiui, jo mylimoji darbo reikalais išskrenda į Kiniją. Lyg to būtų negana, iš kalėjimo paleidžiamas Zinos brolis Ilajus, kuris nuolat įlenda ne ten kur reikia ir įsivelia į neaiškius reikaliukus. Būtent nuo brolio išdaigų ir prasideda Zinos nelaimių virtinė…
2. Laivas, kuris veža (2009)/ The Boat That Rocked
Piratinių radijo stočių klestėjimo Didžiojoje Britanijoje metu besivystanti istorija į vieną filmavimo aikštelę subūrė iškilius Jungtinės Karalystės aktorius, pasižyminčius ne tik vidine charizma, tačiau ir puikiu humoro jausmu. Juk kas gali būti skaniau už geros vaidybos, muzikos, humoro ir nesibaigiančių linksmybių mišinį? Tik rokenrolas! Šį filmą privalo pamatyti kiekvienas geros muzikos mėgėjas. Tai juosta apie žmones, kurie myli muziką, gyvena ir alsuoja ja bei yra pasiryžę mirti vardan roko. Apie tuos, kurie dievina savo darbą ir laukia kiekvieno pasirodymo tiesioginiame eteryje. Apie vidinę laisvę ir išsilaisvinimą iš stereotipų pančių.
3. Mažylis Nikolia (2009)/ Le petit Nicolas/ Little Nicholas
Iš bendraklasių sužinojęs kaip pavojinga kuomet šeimoje gimsta dar vienas vaikas, mažasis Nikolia ima akylai sekti tėvus ir stebėti situaciją, o netrukus suvokia, jog grėsmę pranašaujantys ženklai pasirodo ir jo šeimoje… Jausdamas į nugarą kvėpuojantį pavojų berniukas vadovaujasi išmintingais draugų patarimais ir bando užbėgti įvykiams už akių, o jo bendramoksliai jau kuria mažojo broliuko pagrobimo ir pašalinimo planą.
„Mažasis Nikolia“ – vaikiškai mielas, juokingas ir labai prancūziškas filmas, kurio centrinė figūra ir pasakotojas Nikolia parodo žiūrovui pasaulį vaiko akimis ir leidžia pajusti išgyvenimus artėjant šeimos sudėties pokyčiams, o filmo peržiūrą paverčia 91 minutę trunkančiu nuotykiu su kiek hiperbolizuotais personažais.
4. Elingas (2001)/ Elling
2001-aisiais tapęs populiariausiu Norvegijos metų filmu, nominuotas Oskarui geriausio užsienio filmo kategorijoje, be galo juokingų ir komiškų situacijų kupinas „Elingas“ verčia žavėtis filmo herojais, kartu išgyventi jų baimes ir džiaugtis nors ir mažais, bet jų kasdieniniais laimėjimais.
Elingas gyveno ramų gyvenimą, kuriame jį saugojo ir prižiūrėjo mama. Jai mirus, vyrukas išvežamas į psichiatrijos kliniką. Užsispyręs, kupinas keistų fobijų, čia Elingas visgi randa draugą – nerangų, kerėplišką, keistenybių prikimštą Kjelį Bjarne. Deja, gavę municipalinį butą Osle, vyrukai priversti grįžti į normalaus gyvenimo vėžes, tačiau ne viskas taip paprasta, kuomet bijai žmonių, telefono aparato, perėjimo per gatvę, o mintys apie apsilankymą viešajame tualete sukelia panikos priepuolį…
5. Kontrolieriai (2003)/ Kontroll
Įkvėptas Andrejaus Tarkovskio filmo „Soliaris“ (orig. „Solyaris“, 1972), režisierius Nimród Antal sukūrė filmą, kuris tapo pirmąja vengrų juosta, po dvidešimties metų pertraukos atrinkta į oficialią Kanų kino festivalio programą.
Naktimis, kai nebeveikdavo metro, filmuota juosta – ištisas kino žanrų mišinys. Tai kriminalinis veiksmo trileris su mistikos elementais, romantinė drama ir komedija viename, pasakojanti apie požeminį metro ir jame dirbančius kuoktelėjusius kontrolierius. Vietomis absurdiškas, tarsi beviltiškas filmas savyje neša milžinišką gero humoro dozę, pateikia pačias netikėčiausias situacijas metro ir paneigia mitą, jog režisūrinis debiutas kartais ima ir prisvyla.
6. Neliečiamieji (2011)/ Untouchable/ The Intouchables
Šiųmetiniame Kino Pavasaryje tapusi žiūroviškiausiu filmu, tikrais faktais paremta juosta „Neliečiamieji“ tarsi cunamis su trenksmu įsisuko į Europos kino teatrus, pelnė Cezarį ir buvo nominuota dar aštuoniems. JAV jau planuojamas kurti amerikietiškas filmo variantas, norą sukurti šį filmą pareiškė ir kinai.
Muzikalus, jautrus ir optimistiškas filmas, kalba draugystės tema ir jungia gerą humorą bei dramos elementus. Juostos veiksmas laikosi ant dviejų žmonių – aktorių François Cluzet ir Omar Sy pečių, visapusiškai atskleidusių savo herojų portretus ir leidusių žiūrovams kvatotis ir tuojau pat braukti ašarą.
7. Deklaruotinų daiktų nėra (2010) / Rien à déclarer/ Nothing to Declare
Tai komiška istorija apie du ne itin vykusius muitinės pareigūnus – prancūzą Matiją ir belgą Rubeną, dirbančius skirtinguose pasienio punktuose ir paslapčia vykdančius šaltąjį karą. Tačiau nebėra laiko vienas kitam kibti į atlapus – netikėtai vyrai tampa bendradarbiais, drauge stosiančiais į kovą prieš narkotikų prekeivius. Dirbdami muitinėje ant ratų kartkartėmis vyrai yra pasiryžę tiesiog perkąsti gerklę vienas kitam. Tad kaip du vienas kito negalintys pakęsti muitininkai sieks bendro tikslo? Štai čia ir prasideda aibė nenuspėjamų įvykių, kišančių pagalius į Matijo ir Rubeno ratus.
Pasitelkdamas humorą ir senosioms prancūzų komedijoms būdingą žavesį juostos režisierius Dany Boon narsto mūsų pačių susikurtas ribas ir stereotipus, šablonišką mąstymą ir rasizmą. Juk tik tikras prancūzas gali sukurti taip subtiliai pašiepiant filmą!
8. Budiu (2005)/ Boudu
Keturiskart ekranizuota valkatos Budiu istorija bene labiausiai suspindo talentingojo Gérard Jugnot rankose. Vyras sukūrė geros prancūziškos komedijos dvasia alsuojantį filmą, savyje talpinantį visus gero filmo elementus – puikius aktorius, sumanų režisierių, įdomų scenarijų ir didelę gardaus humoro dozę. Pagrindine filmo ašimi tapo prancūzų kino veteranų trijulė, pasidalinusi tris pagrindinius vaidmenis – Gérardas Jugnot, Catherine Frot bei Gérardas Depardieu, vertas didžiausių ovacijų už ryškų ir temperamentingą įžūlaus valkatos Budiu vaidmenį.
Meno galerijos savininkas Kristijanas – tikras nelaimėlis. Jo žmona Izolda skendi depresijos liūne, o vyro kraują kaitina žavinga asistentė Korali. Tačiau vieną dieną viskas apsiverčia aukštyn kojomis, Kristijanui išgelbėjus valkatą Budiu, esantį ištisu nelaimių rinkiniu. Apšepęs, storžievis ėdrūnas, nevengiantis įžūlaus elgesio įsikuria Kristijano namuose, pavergia jo mylimų moterų širdis ir, regis, net neketina jų palikti. Tačiau Budiu, Kristijano gyvenimą pavertęs nesibaigiančiu košmaru pasirodo esąs tarsi vėjas, įnešęs permainų nuobodžiame sutuoktinių gyvenime. Gal viskas nėra jau taip blogai kaip atrodė iš pradžių?
9. Paskutinės Emos Blank dienos (2009)/ De laatste dagen van Emma Blank/ The Last Days of Emma Blank
Geležinė ledi Ema Blank jaučiasi mirtinai serganti ir nevengia šokdinti savo tarnų, jų gyvenimą paversdama pragaru. Nevaldomais įsiūčio priepuoliais garsėjanti moteris kasdien kelia vis absurdiškesnius reikalavimus, o ant beprotybės ribos stovintys jos pavaldiniai suvokia, jog išaušo metas keršto akcijai, kurios tikslas – galų gale iki karsto duobės nuvaryti namų šeimininkę…
„Paskutinės Emos Blank dienos“ – absurdo ir situacijų komedijos mišinys, prisodrintas aštriu juoduoju humoru, sarkazmu ir, žinoma, doze grotesko. Čia pinasi originalios ir drąsios idėjos, liūdni ir juoką keliantys įvykiai, o visa tai pateikiama įpinta į stilingą ir išraiškingą apdarą.
Nors iš pirmo žvilgsnio juosta atrodo tarsi komedija su dramos prieskoniu, įdėmiau įsižiūrėjus matome, jog režisierius nevengė pašiepti šių dienų žmogaus ydų. Operatoriaus kamera fiksuoja kaip nekantriai Emos tarnai laukia jos mirties, o pastaroji, kaip tyčia, vis nemiršta…
10. Pelikanas (2011)/ Nicostratos le pélican
Filmas, prie kurio nagus prikišo pats serbų šelmis Emiras Kusturica, tiesiog negali būti prastu. Na, o kur dar puikūs Graikijos pajūrio vaizdai, šilta filmo atmosfera bei ištikima berniuko ir pelikano draugystė „Pelikaną“ paverčia puikiu ir vasarišku filmu visai šeimai, leisiančiu drauge išgyventi malonias akimirkas saulėtojoje Graikijoje.
11. Laplandijos odisėja (2010)/ Napapiirin sankarit/ Lapland Odyssey
Nuotaikinga, storu sluoksniu suomiško humoro pagardinta komedija „Laplandijos odisėja“ gimtinėje sulaukė milžiniško populiarumo ir buvo pripažinta ne tik geriausiu metų filmu, tačiau ir pelnė apdovanojimus už geriausią režisūrą ir geriausią scenarijų. Iškovojęs daugybę žiūrovų simpatijų prizų filmas triukšmingai apkeliavo Europą ir savo kišenes papildė įvairių kino festivalių apdovanojimais.
Janas – užkietėjęs bedarbis tinginys, gyvenantis „namai – baras – namai“ režimu. Iš pirmo žvilgsnio – svajonių gyvenimas: ištikimi draugai, gražuolė draugė ir nerūpestingai leidžiamos dienos, regis, yra viskas, ko reikia pilnavertei tikro tinginio kasdienybei. Tačiau moterys nebūtų moterimis, jeigu neužsigeistų ko nors čia ir dabar. Ne išimtis ir Jano mylimoji Inari, sujaukusi ramia buvusią vyro kasdienybę ir gūdžią naktį išvijusi jį parnešti skaitmeninį televizijos imtuvą.