Agnė Patackaitė
Nuotr. – iš asmeninio herojaus albumo
Birželio 15 d., 18 valandą, Vilniaus profsąjungų rūmuose atidaroma šiemet Vilniaus dizaino kolegijoje Taikomąją fotografiją baigiančio studento Kipro Kaspučio pirmoji asmeninė nuotraukų paroda „Abandoned“ (liet. Apleistas).
Joje bus eksponuojama 36 darbai, kuriuose vaizduojami apie 20 įvairių apleistų ir negyvenamų pastatų, esančių skirtingose Lietuvos vietose. Apie šių pastatų grožį, fotografiją apskritai bei nuotraukos kelią nuo idėjos iki žiūrovo kalbėjomės su pačiu jaunuoju fotografu.
Kaip jautiesi žinodamas, kad penktadienį prasideda tavo asmeninė paroda?
Iš tikrųjų nekantrauju. Truputėlį baisu, dar neatlikti visi paruošiamieji darbai. Pačiam įdomu pamatyti, kaip viskas bus, ir kaip reaguos žmonės. „Abandoned“ – tai mano pirmoji asmeninė paroda. Taip pat „Lietuvos geležinkelių“ dviaukščiame traukinyje Vilnius – Kaunas iki šiol eksponuojama mano kartu su Andriumi Penkausku rengta fotografijų paroda, skirta renginiui „Dizaino savaitė 2012“. Joje iš viso yra 37 darbai, iš kurių mano – apie 15 – 17.
O nuo ko viskas prasidėjo? Tu dabar baigei Vilniaus dizaino kolegiją?
Baigiu dabar. Esu pirmosios laidos Vilniaus dizaino kolegijos Taikomosios fotografijos specialybės būsimas absolventas. Ši paroda – tai mano baigiamasis darbas.
Fotografiją studijuoti norėjau nuo labai seniai, gal net nuo 11 klasės. Iš karto po mokyklos niekur nestudijavau, keletą metų specialiai laukiau, kol ši specialybė bus oficialiai patvirtinta ir bus galima į ją stoti tam, kad išsitobulinčiau ir daugiau išmokčiau, o ne tiek dėl paties diplomo.
Kaip sugalvojama, kaip ir nuo ko reikia pradėti fotografuoti, kokią rinktis techniką?
Visas technikos pasirinkimas priklauso nuo to, ką tu nori fotografuoti. Kiekvienam dalykui būtų reikalinga skirtinga technika. Bet, jei nesi tiksliai apsisprendęs, ką tu nori fotografuoti ir ko konkrečiai tau reikia, pradžiai geriausia turbūt nusipirkti patį pigiausią veidrodinį fotoaparatą su kitiniu objektyvu, ir taip galų gale pats suprasi, ko tau iš tikrųjų reikia, o tada galėsi pirkti rimtesnę techniką. O pradžiai geriausia pirkti senukus, pigius fotoaparatus, nes jie visiškai geri. Tai labiau komercinis dalykas, išpūsta, kad nuolatos reikia sekti naujausias technologijas, paprastam vartotojui tikrai užtenka pačio pigiausio veidrodinio fotoaparato.
Yra profesionali ir meninė fotografija?
Yra komercinė ir meninė fotografija. Gali būti profesionali meninė fotografija. Iš tikrųjų tiesiog meninė gali būti labiau abstrakti, o komercinė turi būti aiški, aiškiai perduoti tam tikrą žinutę žiūrovui. Meninei fotografijai jokios sudėtingos fototechnikos tikrai nereikia. Viskas, ko reikia, – tai šviesa ir jos pajautimas, o tada jau bus nesunku suvaldyti bet kokį fotoaparatą.
Save aš norėčiau labiau priskirti prie meninės, bet aš nežinau, ar iš tikrųjų galiu tai daryti, turbūt reiktų kitiems spręsti. Esu labiau linkęs į urbanistiką, žmonių nemėgstu, todėl jų ir nefotografuoju.
Kaip aš iš viso pradėjau fotografuoti? Aš gal dar nuo šešių metų turėjau įvairių fotoaparačiukų. Kadangi esu iš menininkų giminės, nes ir mano mama, ir tėvas, ir senelis – menininkai, tai jau turbūt kraujyje yra įaugęs noras kažką kurti. Bet piešiu – visiškai tarsi vištos koja, vos stikmenus moku nupaišyti, todėl fotografavimas man yra paprasčiausias būdas save išreikšti, nes jau nebereikia pieštuko rankoje laikyti. O pati esmė išlieka ta pati, nes fotografavimas – tai piešimas šviesa, tik jau ne pieštuko pagalba.
Visas kaupiasi pasąmonėje, ką vėliau reikia išlieti. Aš pats konkrečiai ne visada suvokiu. Ne vieną kartą esu pagavęs pats savęs klausiant, kodėl aš viena ar kita darau. Labiau norėčiau daryti taip, kaip dar niekas nėra padaręs iki šiol. Nes, kai pamatai, kad jau yra, ką tik pats padarei, nusiviliu. Ši paroda nėra kažkas labai naujo, ko iki šiol niekas nėra daręs, bet Lietuvoje nėra labai paplitę, kuo tikrai džiaugiuosi.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad apleistų pastatų yra pilna ir Vilniuje, ir visur vos ne ant kiekvieno kampo, tačiau, kai jų pradedi ieškoti, jų neatrodo tiek jau daug. Pirmiausia, pats apėjau viską, ką žinojau, paskui prasidėjo kooperavimasis su kitais žmonėmis, pavyzdžiui, aš asmeniškai bendradarbiauju su pamirsta.lt portalo komanda. Rasti pakankamai gerai išlaikiusių pastatų – sunku. Ateini, daug tikiesi, o ten – sąvartynas, bet šiukšlių juk nefotografuosi. Rinkausi tokius pastatus, kurie nebūtų visiškai suniokoti, kad būtų visos sienos, stogas, dar būtų gerai, jei jame būtų autentiška aplinka, likusi dar prieš jį uždarant. Svarbu, kad tai būtų didelis objektas, nes mažų namukų nemėgstu, o įdomi architektūra – didelis privalumas.
Kadangi ši „Abandoned“ – tai mano baigiamasis darbas, o aš studijuoju taikomąją fotografiją, vadinasi, mano paroda privalo turėti pritaikomumą. Šios parodos pritaikymas – miesto tyrinėjimo populiarinimas.
Todėl ji rengiama tokioje nenaudojamoje ir apleistoje salėje, į kurią užėjęs kiekvienas žmogus iškart bent iš dalies patampa miesto tyrinėtoju. Jau būdamas apleistoje patalpoje, kurios paprasti žmonės nemato, žiūrovas galės pasižiūrėti, kaip atrodo kitų pastatų interjerai, ko galima tikėtis jų viduje. Galbūt jis susidomės ir tai įkvėps apsilankyti tokio pobūdžio objektuose savarankiškai. Kai kurie žmonės ne tik jais nesidomi, bet ir baidosi bei bijo į juos užeiti. Jie galvoja, kad ten pilna benamių, šiukšlių, narkomanų ir t.t. Tačiau nėra taip blogai, kaip dauguma įsivaizduoja. Priešingai, ten būna ir labai gražu viduje bei galima rasti įdomių dalykų, sukeliančių nuostabą. Mano tikslas nebuvo pademonstruoti vieno ar kito pastato buvusią paskirtį, aš stengiausi atskleisti interjerą ir estetinį grožį.
Kartą buvau tokioje bažnyčioje, kurioje sovietai, kaip ir iš daugelio kitų, buvo padaręs tris aukštus, bet nepadarė sandėlio. Joje buvo išlikęs stiprus bažnytiškumas ir šventyklėlė, o, užlipus į trečią aukštą, atsidūriau kupole, ko nebūna jokioje normalioje bažnyčioje. Atsivėrė tokia erdvė, kad aš vaikščiojau išsižiojęs ir negalėjau atsistebėti, kad toks pastatas apskritai yra. Net nesugebėjau taip išfotografuoti, kad perteikčiau tokį įspūdį, kurį patyriau pats. Tačiau neatskleisiu, kokia konkrečiai tai bažnyčia, nes kiekvienas miesto tyrinėtojas turi laikytis principo: išsinešti – tik nuotraukas, o palikti – tik pėdsakus, kitaip tariant, įvairūs šiukšlinantys girtuokliukai ir vandaliukai tokiuose pastatuose yra nepageidaujami.
Ar teko susidurti su kokiomis nors kliūtimis fotografuojant apskritai ir /ar rengiant asmeninę parodą?
Antrame kurse buvo užduotis parengti žemo rakurso reportažą. Nusprendžiau prasieiti su fotoaparatu palei žemę pro Kalvarijų turgų… Tai daug žmonių buvo nepatenkinti: vijosi, rėkė… (A.P.: Bet viskas gerai baigėsi?) Taip, žinoma, o ir dėstytojas buvo labai patenkintas nuotraukomis. O kartais žmonės sąmoningai nenori įsileisti į tam tikrus pastatus, nes bijo parodyti, kokie pastarieji apleisti. Bet daugiau rimtesnių kliūčių nebuvo, o renginių, kuriuose nemėgsta fotografų, stengiuosi vengti.
 |
 |
Neužtenka tiesiog eiti ir fotografuoti apleistus pastatus, tam reikia specialių leidimų?
Matai, kai kurie pastatai yra saugomi, kai kurie – užrakinti. Kai kur, žinoma, galima ir paprastai įeiti, bet kartais policija ar apsauga atvažiuoja tavęs iškrapštyti… Rengiant parodą, ten, kur nepavykdavo paprastai įeiti, ieškodavome savininkų, jei neužtekdavo žodinio susitarimo, rašydavome prašymus. Bet beveik visada pavykdavo susitarti, išskyrus kartą, kai labai ilgai net gal kokius penkis kartus važiavom ir vis tiek negalėjome rasti atsakingo asmens, kol galiausiai kažkas išlaužė to pastato duris ir galėjome galiausiai pafotografuoti.
Ką patartum žmonėms, šiuo metu dvejojantiems dėl savo ateities pasirinkimo, kad ir pavyzdžiui, abiturientams? Kaip būtų galima juos motyvuoti siekti savo tikslo, nepaisant iškylančių kliūčių?
Kiekvienam žmogui turi būti sava motyvacija. Jeigu darai, kas tau nepatinka, tai neįsivaizduoju, kokia motyvacija gali padėti. Tikiu, kad, jei žmogus darys tai, kas jam patinka, jam nebus sunku prisiversti veikti. Sustoti ir nieko nedaryti negalima, nes kuo ilgiau nieko nedarai, menkiausias darbas bus kaip didžiausia kančia. Todėl būtina bent kažką daryti, net, jei tai atrodys ir visiška nesąmonė, absurdas, vėliau tai gali išsivystyti į kažką gero. Pavyzdžiui, kad ir aš anksčiau be tikslo eidavau į elementariausias vietas šiaip sau pafotografuoti, o dabar – bus paroda.
Aš visą projektą vykdžiau su malonumu, man tai patiko, o ir pats apleistų pastatų fotografavimas – mano hobis, todėl nebuvo sunku tai įgyvendinti. Aišku, visas parodos rinkimas, vietos ieškojimas, darbų kabinimas nėra ta dalis, kurią norėtųsi daryti, bet aš turiu rimtą tikslą. Noriu surengti rimtą parodą, kad mano akimis būtų gerai, kad gerai jausčiausi pats, ir nebegaliu savęs nuvilti. Be to, jau pakviesta daug žmonių – negaliu nuvilti ir jų. O ateityje ruošiuosi surengti dar vieną savo parodą bei projektą.