Netikėtas kvietimas apsilankyti viename geriausių Lietuvos restoranų pakeitė mano planus. Turėjau aprašyti ir pristatyti vieną iš naujai atsidariusių vietų, bet negalėjau susilaikyti nuo noro pasidalinti mintimis ir pastebėjimais apie Vokiečių gatvėje įsikūrusį garsųjį „La Provence“ restoraną.
Svajonių išsipildymas
Jau seniai galvoje sukosi mintis ir noras apsilankyti restorane, apie kurį tiek daug kalbėta, sukurta televizijos laidų, padaryta reportažų ir interviu. Daugelis jau turbūt yra susidarę vienokią ar kitokią nuomonę, koks tai rafinuotas, tik elitui skirtas, kur padavėjai aptarnauja baltomis pirštinaitėmis, kur baisu užsukti dėl to, kad esi įpareigotas išmanyti ir elgtis tik pagal etiketo taisykles. Kai kurie šie teiginiai nėra mitas, tačiau viskuo tikėti irgi neverta.
Ne kartą lankęsis tokio lygio restoranuose užsienyje numaniau, ko galima tikėtis „La Provence“ restorane – ypatingos aplinkos, aukšto lygio aptarnavimo, ir žinoma, nuostabaus maisto. Tokie restoranai kaip šis dažnai gąsdina ir įpareigoja, tačiau ar tikrai visi jie Lietuvoje yra pasiekę tokio lygio, kuris mus įpareigotų elgtis kitaip nei įprasta, ir ar iš vis vertėtų elgtis kitaip, nei eiliniuose restoranuose?
Nuostabą keliantis susižavėjimas
Įžengus pro duris supratau, kad patekau ten, kur žmonės kasdien nesilanko, kad vieta skirta neeilinei vakarienei, ypatingai progai, ar svarbiam svečiui sutikti. Nors ir buvo trečiadienio vakaras laisvų staliukų buvo vienas kitas, o ir tie patys rezervuoti.
Neatrodė, kad tai vadybinė taktika rezervuoti staliukus ir laukti to vienintelio svarbiausio svečio. Vakaro eigoje visi staliukai buvo užimti, o restorane gyvenimas virte virė. Daugiausia buvo girdėti užsienio kalbomis kalbančių žmonių balsai, ir tik vienas kitas lietuviškas.
Pirmą kartą apsilankius lieki sužavėtas nuostabaus restorano apipavidalinimo, interjero detalių, subtilių smulkmenų, sendaikčių, senovinių baldų, gyvų gėlių, Provanso stiliaus – kaimo stiliaus, prabangaus dvaro esančio kaime stiliaus. Kodėl kaimo? Todėl, kad iš prancūzų kalbos išvertus „La Provence“ reiškia ne vien tik Provanso regioną Prancūzijoje, bet ir kaimo vietovę, ar tiesiog provinciją. Žinoma, šiuo metu Provanso pavadinimas visiems asocijuojasi su aukšto meistriškumo maitinimu, interjero subtilumu bei prabanga. Nors pačioje Prancūzijoje viskas atvirkščiai.
Ir vėl aptarnavimas…
Ne vienas sutiks, kad aptarnavimo lygis Lietuvoje yra pakankamai žemo lygio, kad dirbantis personalas nelabai stengia aptarnauti klientą, dėl trūkstamos motyvacijos, žemo atlyginimo ar dėl kažkokių kitų priežasčių. Tačiau niekas neprieštaraus, kad Lietuvoje jau yra įsivyravusi tradicija pasitikti kiekvieną svečią ir jį palydėti prie stalelio, paduoti meniu, pasiteirauti kaip sekasi, gal ko iš kart atnešti.
Užsukus į „La Provence“ restoraną niekas nepasitiko. Maniau, kad apsilankius tokio lygio restorane sulauksiu nuolankaus pasitikimo ir malonių šypsenų. Deja! Buvau nuviltas ir likau nesusipratęs. Gal tai šeimos restorano koncepcija, kuomet svečias turi jaustis kaip namuose, ar tiesiog neskoningas aptarnavimas?
Po keleto minučių lūkuriavimo prie įėjimo ir atlaikytų susirinkusių svečių žvilgsnių atakos, vargais ne galais neskubėdamas ir nuo galvos iki kojų nužvelgdamas priėjo padavėjas. Vyriškis pagyvenusio amžiaus, sodraus ir malonaus balso pasiteiravo ar ko nors laukiame. Keistas klausimas. Turbūt ne be reikalo užsukome į restoraną, jei jau esame viduje. Išsiaiškinus kas mes tokie, kokiu reikalu ir ar turime rezervavę staliuką, pasodino. Pasijutę šiek tiek nepatogiai ir „pastatyti į vietą“ ėmėme skaityti meniu.
Kaip kiekviename dideliame restorane, taip ir čia – meniu didelis, daugybė įvairiausių patiekalų ir gėrimų. Meniu dizainas ir apipavidalinimas subtilus ir elegantiškas, tačiau vidus perkrautas. Reikia nemažai laiko norint jį perskaityti.
Sakysite, o ko skubėti jei jau esi tokioje vietoje? Teisingai. Tačiau apsilankius tokio lygio restorane, ar tikrai svarbu žinoti kiekvieną ingridientą, kiekvieną žolelę, ar net patiekalo minkštumą bei traškumą? Manau, kad trijų keturių žodžių pavadinimas gali taip pat nesunkiai užvaldyti vaizduotę išsirenkant tinkamiausią. Visą kitą paliekant skonio receptoriams. Juk kiekviena mažiausiai detalė, smulkiausias prieskonis sužadins fantazijas, iliuzijas ir naujus atradimus ragaujant.
Atleiskit, ne sezonas
Gaila, kad sužadinus vaizduotę vien tik skaitymu galima užsimanyti patiekalo to, kurio nėra meniu, nors jis ir aprašytas. Svečias leidęs vakarą kartu su manimi užsisakė vynuoginių sraigių ir buvo baisiausiai nuviltas, kad restoranas negalėjo nieko kito pasiūlyti.
Nors padavėjo atsiprašymas buvo nekasdienis – „atleiskit, bet ne sezonas“, puikiai pateisinantis, jog tai ne restorano kaltė, tačiau gal vertėtų pagalvoti, apie sezonams pritaikytą meniu. Tas pats įvyko ir su šaltalankių putėsiais. Klausimas, ar toks restoranas kaip „La Provence“ gali sau leisti teisintis ir nekreipti dėmesio į svečių pageidavimus?
Vargais negalais pasirinkus ir užsisakius, gaila tik, kad padavėjas nepasiūlė šefo dienos patiekalo, kuris galbūt galėjo būti unikalus šedevras, gurkšnojome raudoną vyną. Vyną išsirinkome ispanišką iš Rioja regiono. Butelio kaina apie 100 Lt – viena žemesnių. Vynų meniu kainos svyruoja nuo 80 iki 2.000 Lt. Malonu pasirodė, tai, kad padavėjas puikiai išmanė vynus, nors ir ant atskiro lapelio buvo užsirašęs kokio vyno šiuo metu rūsyje nėra, parinko tinkamiausią.
Be laukiant patiekalų kiekvienam svečiui ant stiklinės stačiakampės lėkštutės buvo atneštas mini užkandis – vyšniniai pomidorai su pesto padažu ir brie sūris su nedideliu braškės gabalėliu. Lengvas ir gardus užkandis prie vyno.
Geriausias maistas vertas geriausios kainos
Nors restoranas buvo sausakimšas pagrindinių patiekalų ilgai laukti neteko. Visų keturių svečių patiekalai atkeliavo vienu metu. Lėkštės įspūdingo dydžio, o valgiai juose tikri meno šedevrai. Įdomiausiai atrodė du: keptas otas įvyniotas į plonai pjaustytą šoninę bei kalakutienos kepenėlės su vynuogių baziliko padažu ir grąžgarstėmis (rukolos salotos).
Labai netikėta buvo lėkštėje matyti baklažanų bei moliūgų traškučius. Spalvinė patiekalų gama tokia įvairiapusė, jog jei nežinočiau kur esu, suabejočiau ar nėra dažiklių. Tačiau tiek patiekalų išvaizda, pateikimas, tiek maisto kokybė bei skonis atitinka visus aukščiausius kriterijus kokius tik galima sugalvoti. Prisipažinsiu, maistu buvau sužavėtas. Ir jei kada teks kam pasiūlyti aukščiausio lygio maisto kokybės, būtinai pasiūlysiu šį restoraną, tačiau neužmiršiu paminėti ir aptarnavimo spragų.
Beje, patiekalų kainos restorane vyrauja nuo 20 Lt (desertai) iki 200 Lt (jūros gėrybės). Vidutinė patiekalo kaina siekia apie 40 – 70 Lt. Kainos nors ir atrodo didelės, bet tikrai vertos to skonių žaismo ir vaizdo, kokio dar nesate patyrę. Nebijokite vieną kartą gyvenime išleisti daugiau nei 300 ar 400 Lt už vakariene keturiese, skaičiuojant ir vyno butelį, tikrai nenusivilsite. Gal atrasite ką nors naujo, gal kas nors jus įkvėps, o gal suprasite, kad visą gyvenimą iki tol maitinotės nesveikai ir neskaniai. Pabandykite ir jūs, būsite sužavėti.
Šio restorano nevertinsiu, nes tokius restoranus kaip „La Provence“ vertina tik klientų gausa, todėl kiekvieno Jūsų apsilankymas ir nuomonė – restorano įvertinimas.
Ramūnas Dieliautas
Nuotr. Viktorija Gudelė
