Laikas.lt
Ar daug žinai apie kiną? Ar kada bandei rašyti recenzijas apie filmus? Nėra laiko, noro, o gal tiesiog nežinai, nuo ko pradėti? Arba dažnai stabdo baimė, kad pernelyg mažai žinai?
„Skalvijos“ kino centras kartu su laisvalaikio portalu Laikas.lt neseniai paskelbė recenzijų konkursą, kurio metu visi norintys buvo kviečiami registruotis ir rašyti recenzijas apie matytus filmus. Iš visų norinčių, kurie registravosi konkursui, atrinkome 7 skaitytojus, vėliau po antro etapo liko tik 5, ir po trečio – 3 geriausi, kuriems teko išties sunki užduotis parašyti Algimanto Puipos filmo „Nuodėmių užkalbėjimas“ recenziją. Visas jas įvertino „Skalvijos“ kino centro atstovai, Laikas.lt komanda bei kino režisierius Romas Zabarauskas.
Pristatome Jums Donatos Juškelytės recenziją.
„Ką tėtušis Froidas pasakytų?“, arba laukinės moterys išėjusios į dykumą
Algimantas Puipa yra nebijantis rizikuoti režisierius. Jau ne kartą savo filmuose jis mėgino atskleisti komplikuotų moterų psichologiją ir destruktyvią jų pasaulio viziją. Feministėms toks režisieriaus pasirinkimas galbūt pasirodytų kaip įžeidimas, tačiau rašytoja Jurga Ivanauskaitė viename interviu yra pasakiusi: „Jis jaučia moters sielą, galbūt to nežinodamas jis moka kurti filmus apie moterį ir moters pasaulį“. Psichologizuoto, destruktyvaus moters pasaulio vaizdavimas būdingas ir pačios rašytojos kūrybai. Todėl Jurgos Ivanauskaitės ir Algimanto Puipos kūrybinio bendradarbiavimo (kartais tiesioginio, o kartais tik idėjinio) rezultatas – du „moteriškosios perspektyvos“ filmai.
Pirmasis A.Puipos filmas „Nuodėmės užkalbėjimas“ paremtas Jurgos Ivanauskaitės romanų motyvais(„Ragana ir lietus“; “Placebas“; „Sapnų nublokšti“) ekranuose pasirodė 2007 metais. Šis filmas buvo kuriamas bendradarbiaujant su rašytoja. Todėl filmavimo aikštelėje kartais iškildavo konfliktų tarp režisieriaus ir knygų autorės. „Mano ir Jurgos santykiai nebuvo iki galo lengvi ir visada sklandūs – buvo ir jos ultimatumų, ją taip pat trikdydavo kai kurios mano pasiūlytos mintys ar siužetinės linijos.“ Taigi šis filmas buvo tarsi ir pačios Ivanauskaitės kūrinys.
Tuo tarpu naujausias A.Puipos darbas „Miegančių drugelių tvirtovė“(2012), paremtas to paties pavadinimo J.Ivanauskaitės romanu, yra, iš dalies savarankiškas, režisieriaus interpretacijos vaisius. O kodėl tik iš dalies savarankiškas? Visų pirma todėl, kad visapusiškai atskiesti ir logiškai pavaizduoti moters pasaulį, vyrui gana sudėtinga. Todėl režisierius prisipažįsta, jog jam dažnai tekdavo įsiklausyti į antrosios režisierės, savo žmonos J.Lapinskaitės nuomonę. Taip pat ir kuriant „Nuodėmės užkalbėjimą“ režisierius neišvengė moterų aktorių, prodiuserės Uljnos Kim bei pačios Ivanauskaitės patarimų. Taigi, kokie „nesavarankiški“ moteriškumą simbolizuojantys drugeliai miega Puipos sukurtoje tvirtovėje?
Filmo režisierius teigia, jog šį kartą norėjo sukurti filmą apie tai, ko Jurga neparašė. Todėl analizuojant šį filmą neverta lyginti romano ir jo ekranizacijos. Tai yra du savarankiški kūriniai, kuriuos ir vertinti reikėtų atskirai. Taigi galime pažvelgti į pasaulį, kurį inspiravo Jurga Ivanauskaitė, tačiau gyvybę ir formą jam suteikė A. Puipa. Ar šį kartą režisieriui pavyko įtikinti žiūrovus ir kritikus? Juk pirmoji Ivanauskaitės romanų ekranizacija susilaukė nemažai neigiamos, konservatyvių kritikų, literatūros gerbėjų ir visuomet nepatenkintų žiūrovų nuomonės. Galbūt Puipos filmus reikėtų žiūrėti be išankstinių nusistatymų, lyginimų ir nuolatinio kartojimo- „knygoje to nebuvo“.
Ką vis dėlto galime išvysti naujausiame Puipos filme. Netikrą dykumą ir įsivaizduojamą budistų vienuolį. Tai scena, kuri epizodiškai lydi žiūrovus pagrindinės filmo herojės Monikos, dvasiniais klystkeliais. Būtent ši scena atspindi Jurgos Ivanauskaitės dvasią. Taigi filmo režisierius, tarsi simboliškai susitinka su šio „destruktyvaus moterų pasaulio kūrėja“. Šiame filme moterų pasaulis chaotiškas, izoliuotas. Moterys čia užsidariusios nuo vyrų savo tvirtovėse. Jų sielos užrakintos, bet kūnai atviri. Jos atviros „chaoso teorijoms“.
Pagal chaoso teoriją, arba kitaip drugio efektą-drugelio sparnų plazdėjimas gali sukelti uraganą kitoje pasaulio pusėje. Šiame filme nėra tikrų uraganų ar cunamių. Visos audros vyksta filmo veikėjų-moterų mintyse. Ilgą laiką pagrindinė filmo herojė Monika buvo užsidariusi ir užmigusi savo minčių tvirtovėje. Ji gyveno santykių su vyru tyloje prieš audrą. Todėl Monikos gyvenime pasirodžius trims sužalotoms sieloms Gitanai, Kristinai ir Eglei , dvasinės audros pradeda daužyti jos minčių tvirtovės langus.
Kadangi šis filmas įsileidžia žiūrovus į moteriškąjį pasaulį, vyrams čia tarsi nėra vietos, jie tik šešėliai. Nebylūs tironai išnaudojantys moterų sielas ir kūnus. Tai gana feministiškas režisieriaus- vyro požiūris. Todėl Puipa šiek tiek primena Lars‘ą von Trier‘ą, kuris savo filmuose taip pat vaizduoja destruktyvių moterų pasaulio viziją. Itin ryškus, feministine ideologija dvelkiantis danų režisieriaus filmas „Antikristas“, kuriame sumenkinamas, pažeminamas vyro vaidmuo. Taip pat vyro ir moters santykiai šiame filme paremti savigriova. Žinoma Puipa „Miegančių drugelių tvirtovėje“ taip drastiškai kaip Lars‘as nežemina vyriškosios giminės, tačiau kartais atrodo jo šiame filme vyrai ilgą laiką neegzistuoja. Tarsi čia būtų amazonių sala.
Amazonių sala, kurioje apsistoja Monika ir jos globojamos visuomenės paribiuose atsidūrusios merginos, tai užmiesčio dvaras. Panašus dvaras vaizduojamas ir „Nuodėmės užkalbėjime“. Tik ten jis naudojamas kaip psichiatrinė ligoninė. O „Miegančių drugelių tvirtovėje“ nuosava Monikos „užmiesčio vila“ tampa suluošintų sielų užuovėja. Taigi 19 a. menanti architektūra gali slėpti tiek psichiškai , tiek fiziškai suluošintus žmones. Vienos iš estetiškiausių filmo scenų būtent ir nufilmuotos dvare. Ši vieta vaizduojama kaip prarastasis rojus, kur vaikšto fazanai, simbolizuojantys kosminę harmoniją, ramybę ir susitaikymą. Tačiau šioje tvirtovėje gyvena neramios, bet užmigusios sielos.
Dvasiškai ir fiziškai išniekintos merginos Gitana, Kristina ir Eglė. Jos savyje užmigdė drugelius, nes nežino kaip gyventi iš naujo. Kartais jos vengia gyvenimo. Todėl Eglė „išeina į dykumą“ svaigindamasi arba tapydama, Kristina išnyksta besifilmuodama masinėse scenose, o Gitana kuria „komercinius pasiūlymus“ kitiems gyvenimo sužalotiems. „Juk visiems reikia švelnumo“. Tačiau šių merginų kalbos visiškai nešvelnios, savo žaizdas jos prisidengia keiksmažodžiais. Taigi „Miegančių drugelių tvirtovėje“ kontrastuoja vulgarumas ir intelektualumas, pažeidžiamumas ir visiškas atsiribojimas nuo aplinkinio pasaulio. Čia laukinės moterys išeina į dykumą.
„Tėtušis Froidas greitai rastų tavo poelgiams atsakymą“. Ką iš tiesų Froidas pasakytų apie Monikos bei jos globotinių poelgius. Kas slypi jų pasąmonėje? Į šiuos klausimus galime atsakyti kiekvienas asmeniškai, nes kiekvienas žiūrovas jų poelgius aiškins iš savos perspektyvos. Kol kas geriau likti nešališkai vertintojai, kuri stebi laukines moteris išeinančias į dykumą.
Visi kalba apie tylą prieš audrą. O jei egzistuoja tyla po audros?
Vertinimai
Kino teatras SKALVIJA: Donata recenzijoje skleidžia savitą žvilgsnį į filmą, kurį nuosekliai ir plėtoja. Recenzija veržli, drąsoka, ryški, tačiau kartais atrodo, kad pasirinkta linija plėtojama dėl to, kad patogu autorei, o ne išties ji atitinka filmo ritmą ir atmosferą. Norėtųsi daugiau išgirsti apie tai, kiek vertingas šis filmas ir kiek jame pavyko atskleisti moters pasaulį. Balas 8.
R.Zabarauskas: jei interpretuoji filmą iš feministinės pusės, reiktų plačiau pasidomėti, kas tai yra. Kurioziška Larso von Triero „Antikristą” vadinti feministiniu filmu, kai nemažai kino kritikų kaip tik jį pasmerkė vien dėl nepagrįstai žiauraus moters personažo. Visada įmanoma pateikti alternatyvią nuomonę, bet tokiu atveju reiktų daugiau argumentų. Tai tik vienas neatsakingo, kiek pretenzingo rašymo pavyzdys. Pinasi mintys: pastraipa prasideda budistų vienuoliu, baigiasi „chaoso teorijomis”… Tavo metaforos ir įžvalgos – subtilios ir originalios, bet kol tai nesusidėlios į prasmingą visumą, tol
tai liks triukšmu, kad ir ką čia pasakytų Froidas. Balas 6
Laikas.lt: gana sunkiai skaitomo teksto netikėta pabaiga. Tarsi kažkas nebaigta sakyti. Beje, iš karto kyla klausimas – ar tikrai prasmingai paminėtas Z. Froidas? Balas 8