Kelionėje viskas kitaip

Pamenu vaikišką rašytojo Janoscho knygelę „Panama labai graži“, kurioje Meškiukas ir Tigriukas ramiai sau gyveno trobelėje paupy. Bet vieną dieną du draugai aptinka upėj plūduriuojant dėžę, kvepiančią bananais.

Ant dėžės yra užrašas „Panama“, todėl knygutės herojai nusprendžia, kad Panama kvepia bananais ir yra jų svajonių šalis. Jie leidžiasi į kelionę ieškoti savo svajonių šalies, patiria aibę nuotykių ir galiausiai atsiduria nuostabioje Panamoje, kuri, kaip vėliau paaiškėja, ir yra jų senoji geroji trobelė, jų paupys...

Keliautojui, „Kitokių projektų“ partneriui, „Modus tertius“ savižinos programos, kurios dalyviai leidžiasi į kelionę po save ir Islandiją, bendraautoriui, socialinių mokslų daktarui, psichologui Artūrui Deltuvai klausimas, kodėl mes keliaujam, nekyla. Greičiau jau atvirkščiai.

– O mes nebuvome nuėję niekur toliau, tik iki lauko galo, – pasakė kiškis. – Tas laukas ligi šiolei ir buvo mūsų svajonių šalis, nes ten auga javai, kuriais mes mintame.

Pasišnekėkime apie žmones, kurie keliauja vieni, ir jų patyrimus.

Remsiuosi asmenine patirtimi: vieną kartą į kelionę po Indiją leidomės dviese, o kitąkart keliavau vienas. Su draugija kur kas didesnis saugumo jausmas – juk atsidūrus neįprastos kultūros aplinkoje nerimo ir neaiškumo yra be galo daug. Turėti žmogų, su kuriuo gali susikurti savos kultūros „burbulą“, smagu, bet čia iškyla grėsmė tame „burbule“ ir prakeliauti: prakalbant sava kalba ir į viską žvelgiant taip, lyg žiūrėtum „National Geographic“ TV programą. Tai grėsmė kur nors nukeliauti, bet taip ir pasilikti savyje.

Keliaudamas vienas neišvengsi aktyvumo: turi klausti, tad pavyksta pabendrauti su žmonėmis, kurių ieškau aš, o ne su tais, kuriems reikia manęs. Pavyzdžiui, keliaudami dviese daugiausiai buvome kalbinami visokių lupikų kaip potencialios aukos, kurias galima apgauti ar iš kurių galima išvilioti pinigų. Tuomet nesunku susidaryti įspūdį, jog Indija – nusikaltėlių kraštas. Bet juk padoriems žmonėms tiesiog nieko iš mūsų nereikėjo! Su padoriais žmonėmis susidūriau tada, kai kontakto ieškoti pradėjau aš.

Keliaujant vienam taip pat iškyla grėsmių: patyriau tikrai rizikingų, liūdnų, daug pinigų kainavusių nuotykių. Nors negaliu pasakyti, jog tam, kad keliautum vienas, reikia drąsos. Juk prieš leisdamasis į kelią negalvoju apie grėsmes. Esu vedamas smalsumo. Iš tiesų tam, kad keliautum vienas, reikia gebėjimo būti vienam. Bet čia ir yra paradoksas: vienas kur kas greičiau susirandi draugiją!

Vakare Meškiukas iš dviejų skardos statinių padarė būdelę nuo lietaus. Jie susikūrė laužą ir ėmė šildytis.

– Kaip gera, – tarė Tigriukas, – kai turi draugą, kuris surenčia būdelę nuo lietaus. Nieko gali nebijoti.

Ką galima pasakyti apie brandaus amžiaus žmones, kurie važiuoja į kelionę už paskutinius pinigus?

Norėčiau pasišnekėti su tokiu žmogumi, paklausti, ar gavo tai, ko siekė? Jei jis grįžo laimingas, aš džiaugiuosi ir jį labai gerbiu. Tai vadinama turėti norą ir leisti sau jo siekti. Jei lygintume kelionę ir sumuštinį, man labai aišku, ką rinkčiausi, nes man kelionė yra vertybė. Galbūt tai atėjo iš šeimos: mano mamutė labai stengėsi, kad galėtume keliauti. Geriau prastesnis drabužis, mažiau sviesto ant duonos, bet galimybė keliauti.

Truputį išskirtinis atrodo keliavimas jachta: žmonės mėnesių mėnesiais plaukia iš vieno uosto į kitą, visą dieną turėdami labai ribotą plotą po kojomis ir tuos pačius veidus šalia, bet beribius tolius akims. O susirgę jūrlige vis tiek plaukia toliau...

Plaukimas jachta man visų pirma siejasi su visiškos laisvės išgyvenimu. Turbūt niekada nesijaučiau toks laimingas taip smarkiai vemdamas! Kartu esi ir visiškai laisvas, ir visiškai pažeidžiamas. Darai, ką nori. Tiek, kiek leidžia gamta. Vakarop, parplaukę į jachtklubą, žmonės gali nežinoti vienas kito vardo – užtenka žinoti, kad tu irgi ką tik buvai jūroje, ką tik išgyvenai tą patį. Tai suartina!

Su viena tikrai labai turtinga įmone rengėme seminarą, kurio sudedamoji dalis buvo ir kelionė jachta. Kai reikėjo grįžti namo, kilo štormas. Buvome svetimoje šalyje, išgyvenome nežinią, visišką bejėgiškumą. Čia nei santaupos banke, nei statusas visuomenėje nieko nereiškia. Viską reiškia jūra ir vėjas. Tenka apsišarvuoti nuolankumu. Tai labai turtingas patyrimas.

O kas paskatina žmones rinktis itin ekstremalias, „išgyvenimo“ atostogas?

Tiesą sakant, nesu leidęsis į tokią kelionę, kuri priverstų pagalvoti, jog galiu negrįžti. Kelionė vilioja potyriais, kurie man reikalingi. Ypač vilioja nežinomybės išgyvenimas, jo poreikis yra labai stiprus. Puikiai įsivaizduoju tokią priklausomybę, tik gal mes skirtingais būdais šį poreikį patenkinam?

Kelionės yra ne tik geografinės, bet ir vidinės. Pavyzdžiui, meditacijos praktika yra puikus būdas keliauti, tai labai įspūdinga kelionė, nors, žiūrint iš šalies, beveik visai nejudi.

Kokios sąlygos būtinos, kad įvyktų kelionė nebūtinai fizine, galbūt ir dvasine prasme?

Man kelionė prasideda tada, kai baigiasi mūsų įpročiai ir komfortas. Pavyzdžiui, ilgą laiką dirbau Strasbūre. Ten kartais važiuodavau ir kas mėnesį. Atrodo, tolima kelionė – apie 2000 kilometrų, bet kelionės jausmo greit neliko, tai tapo tiesiog automatišku nuvažiavimu į darbą.

Nežinomybių būna įvairių. Pati minėjai aukščio nežinomybę, kai išbandžiusi medžių turizmą jauteisi patyrusi kelionę. Man pačiam labai įdomi kultūrinė nežinomybė, visada susijusi su tam tikru diskomfortu, su kultūrinį šoką išduodančiu klausimu: „Kuris iš mūsų kvailys: aš ar jis?“ Jei nuo šio diskomforto nepasislepi viešbutyje, pereini į kitą etapą: ankstesnio klausimo nelieka, atsiranda smalsumas. Dovana už šį diskomfortą yra harmonija: aš, būdamas tas, kas esu, galiu būti harmonijoje su kitais – tokiais, kokie jie yra. Ne atskirai nuo jų, o būdamas drauge.

Galbūt daugeliui jau bus nesuprantamas kultūrinės nežinomybės pavyzdys iš mano kelionės į Norvegiją 1990-aisiais. Autobuso vairuotojo paklausiu kelio, o jis išlipa, kad galėtų žemėlapyje parodyti, kur aš esu! Po to pasisiūlo porą stotelių pavežti, ne tik pasako, kur išlipti, bet ir pamoja kryptį, kuria eiti. Pagalvojau: „Negi atrodau toks durnius, kad su manimi šitaip...“ Turėjo praeiti daug metų, kol supratau: jis tiesiog su manimi bendravo taip, kaip su visais. O man, atkeliavusiam iš tarybinės tikrovės, buvo įprasta klausti nutaisius prasikaltusią, atsiprašančią veido išraišką, nes tuoj tuoj ant manęs pradės šaukti. Kai nešaukė, patyriau rimtą šoką.

Yra ir kitokių kultūrinio šoko pavyzdžių: Indijoje sutikau tris lietuvius, iš kurių vieno taip ir nepamačiau – jis visą laiką lindėjo viešbučio kambaryje, nes žmogų ištikdavo šokas, atsidūrus gatvėje. Taigi, man kelionė yra tiesiogiai susijusi su savižina. Aš atsiduriu kitoje aplinkoje ir tai man padeda patirti, kas aš esu.

Kokius kelionės link to, kas aš esu, potyrius išskirtumėte?

Man įdomios tokios kelionių akimirkos kaip skridimas lėktuvu: esi jau niekur ir dar niekur, be savo vardo ir savo statuso... Yra ir kita įsimintina akimirka. Ją labai ryškiai išgyvenau Indijoje atsakydamas sau į klausimą, kodėl aš čia taip gerai jaučiuosi. Taip, yra visokių ezoterinių paaiškinimų apie ankstesnius gyvenimus, bet mano atsakymas būtų toks: „Čia aš galiu neatrodyti.“ Universitete aš turiu atrodyti dėstytoju, seminaruose – konsultantu, namuose – tėčiu. Šie įpareigojantys vaidmenys yra labai prasmingi, bet... Indijoje žmonės iš tavęs nieko nelaukia. Aplanko nuogumo, šviežumo, naujo savęs išgyvenimas.

Metaforiškai tai paaiškinčiau šitaip: kai į kitą vietą perkeliame ilgai toje pačioje namų vietoje stovėjusį daiktą, jis iš naujo atskleidžia savo grožį. Lygiai taip pat ir su žmogum. Mažų mažiausiai tai yra įdomu. Ir labai svarbu pilnatvės, gyvenimo turtingumo prasme. Atsidūrę kitoje aplinkoje, mes išsivaduojame iš stereotipų apie save ir kitus žmones. Stereotipai subyra kaip kortų namelis. Kelionė man labai susijusi su išsilaisvinimu. Tai išsilaisvinimas nuo savo galių ir negalių įsivaizdavimo: mes galime pranokti savo lūkesčius, sužinoję, jog esame stipresni, bet lygiai taip pat galime ir savimi nusivilti. Aš jaučiu, kad kelionėje tikrasis mano „aš“ prie manęs priartėja.

O jei paprašyčiau išskirti kokius nors šalių bruožus...

Norėčiau, kad būtų sukurtas emocijų matuoklis, nes man atrodo, jog skirtingose šalyse vyrauja skirtingos emocijos. Jei šiuo matuokliu išmatuotume pyktį Lietuvoje, tai jis turbūt susprogtų. O Islandijoje? Šalis bankrutavo, minia susirinko prie parlamento protestuoti. Protesto forma – dvi valandas tylėti. Bankrutavo Graikija. Minia susirinko prie parlamento protestuoti. Protestavo visai kitaip nei Islandijoje...

Kiekviena šalis turi savo spalvą, savo kvapą. Kai nuvykau į gelsvai rudą Maltą, taip ilgėjausi mūsų žalių pievų! Turėjo praeiti savaitė, kol man „prabudo“ jų grožis – gelsvai ruda žemė ir balti namai. Arba Islandija – pilkšva, juoda, drumzlinai mėlyna šalis, kurioje net medžių nėra...

– Panamoje, – sakė Meškiukas – viskas daug gražiau, žinok. Juk Panama visa visutėlė kvepia bananais.

Kai kurioms tolimoms vietoms jaučiame begalinę trauką. Prilyginčiau tai įsimylėjimui...

Taip, esu patyręs tokio įsimylėjimo momentų. Esu matęs, kad ir kiti. Paaiškinti, kodėl taip yra, man padeda suvokimas, jog keliaujančiojo būsena labai skiriasi nuo kasdienės būsenos. Kasdienybė susijusi su įsipareigojimais, atsakomybe, dažnai su rutina. Kelionė susijusi su poilsiu, atsipalaidavimu, užsimiršimu. Nors abi būsenos labai prasmingos, keliaujančio asmens būsena daug malonesnė: kartais apima jausmas, lyg ore tvyrotų nuolatiniai šventės, flirto, meilės virpesiai. Lengva, nes, palikta namuose, ji „suspenduota“. Man svarbu mokytis sodriai išgyventi abi keliones – „kasdienybės kelionę“ ir „išvykos kelionę“. 

Šaknų įleidimas susijęs su atsakomybe: jei prisiėmęs įvairių įsipareigojimų svečioje šalyje žmogus vis dar jaučiasi geriau – valio, turbūt ten ir yra jo namai. Aš esu už tai, kad žmogus gyventų ten, kur jaučiasi geriausiai.

Nuo vėjo ir lietaus jų sena troba buvo šiek tiek apšepusi, užtat bičiuliai jos ir nepažino. Medžiai ir krūmai buvo užaugę didesni, viskas tarsi padidėję.

– Čia viskas daug gražiau, Meški, – aikčiojo Tigriukas. – Kokia nuostabiai, stebuklingai graži toji Panama, ar ne?

Pastebiu, kad sunkiau adaptuotis, jei namo grįžti ne palaipsniui (pavyzdžiui, automobiliu), o staiga (lėktuvu).

Rodos, kino režisierius Larsas von Trieras keliauja tik kemperiu, nes tai yra tas greitis, kai jo siela dar spėja pasivyti jo kūną. Kaip arabų pasakėčioj: tolimai kelionei keliautojai pasisamdė vietinius nešikus. Kai teliko pusdienis kelio, nešikai sustojo ir sako: „Mūsų sielos atsiliko nuo mūsų kūnų. Kol jos mūsų nepasivys, mes niekur toliau neisim.“

Taigi, staigus peršokimas yra skausmingas ne tik fiziologiškai, bet ir dvasiškai. Man vienas smagiausių keliavimo būdų – plaukti keltu. Puikus kelionės tempas – 36 valandos iš Klaipėdos link Kylio... Įspūdžiai turi mumyse pagyventi, kad jie kažkuo virstų. Todėl grįžęs iš kelionės kurį laiką mėgstu neveikti nieko intensyvaus: miegu, skaitau, geriu arbatą... Organizmas tarsi saugosi naujų įspūdžių. Reikia laiko, kad protas persiorientuotų.

Paskui jie prisodino sodą visokių augalų, ir netrukus čia pasidarė taip gražu, kaip ir seniau. Meškiukas eidavo meškerioti, o Tigriukas – grybauti.

Kaip atskirti, kada kelionė yra bėgimas nuo savęs, o kada – tiesiog būtinas poilsis?

Man toks klausimas neįdomus. Man jis nekyla nei galvojant apie save, nei apie kitus. Tai kažkoks labai įtarus požiūris į save ir aplinkinius. Uoliesiems savęs analizuotojams galiu pasakyti, kad nėra ko čia analizuoti – randi priežastį keliauti ir keliauk! Tik aš esu už kelionės palaiminimą, gaunamą iš artimųjų. Jokios mistikos: jei iškeliauju, mano atsakomybė lieka kitiems. Jei jie palaimina, tai ir išleidžia.

Tu manai, kad jiems iš viso nereikėjo keltis iš namų? Tu manai, kad jie be reikalo keliavo tą tolimą kelią?

O ne! Juk tuomet nebūtų sutikę nei lapino, nei varnos. Nebūtų susipažinę su kiškiu ir ežiu ir niekada nebūtų sužinoję, kokia jauki yra graži, minkšta pliušinė sofa.


Liepa Butkutė

Naujausiame žurnalo „AŠ IR PSICHOLOGIJA“ numeryje skaitykite:
Pokalbis su Seimo nare Marija Aušrine Pavilioniene
Ar per daug meilės visada reiškia meilę?
Beveik muilo opera ir sociologinės įžvalgos į vyriškumą.

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai