Kontrastų ir įspūdžių kupina kelionė: Vietnamas ir Kambodža (Foto)

Agnė Sinkevičiūtė

Ilgas vasaros keliones reikia pradėti planuoti iš anksto. Ypač jei vykstate į tolimas šalis, kaip kad Laikas.lt skaitytoja Agnė, kuri 2008 metų rugpjūtį mėnesį laiko keliavo po Vietnamą ir Kambodžą ir savo įspūdžiais dalijasi kartu su mumis.

Pirmiausia suplanavau kelionę į Vietnamą. Kelionės pradžia pateikė daugiausiai įspūdžių, nes išlipus iš lėktuvo dar nelabai supratau, kur atsidūriau ir ko tikėtis, tad kai atsivėrus oro uosto durims man, tiesiogine to žodžio prasme, smogė karščio ir drėgmės banga, jau nelabai orientavausi.

Aštunta valanda vakaro, lauke 30 laipsnių karščio, oro drėgmė 90 procentų, sunku nupasakoti, koks tai jausmas, bet panašu į pirtį. Gatvėje – chaosas, pagrindinis vairavimo principas – daug pypsinti.

Nesvarbu, kad kilometrinis kamštis ir vis vien niekas, išskyrus mopedus, nepajuda į priekį, bet reikia pypsinti. Turbūt jei Azijos vairuotojo automobilis netektų stabdžių, jis važinėtų ir toliau, tačiau jei sugestų garsinis signalas – automobilį tikrai tektų remontuoti. Pamačiusi, kas vyksta aplink, nusprendžiau į viešbutį važiuoti su taksi, šiek tiek jaudinausi dėl kelionės pradžios, tad viešbutį buvau užsisakiusi iš anksto, sumokėjau kiek daugiau, nei norėjau mokėti, tačiau jaučiausi saugiau. Važiuoti nuo oro uosto iki viešbučio teko gal valandą ar ilgiau.

Atvažiavusi į viešbutį po 14 valandų skrydžio, norėjau tik miegoti, tačiau nauji, neįprasti kvapai ir spalvos, pypsėjimas ir eismas gatvėje, oro kondicionieriaus ūžesys ilgai neleido užmigti, o ir užmigus sapnavau keistus vaizdus. Kitą rytą sulaukiau savo draugo. Nusprendėme išeiti užkąsti.

Įspūdžiai nenusakomi, šaligatvis visas ištrupėjęs ir šiaip skirtas ne pėstiesiems vaikščioti, o mopedams (tai pagrindinė transporto priemonė šiose šalyse, gatvėse jų tūkstančiai) parkuoti, mažiems restoranėliams įsikurti (restoranėlis gal netikslus žodis, nes tai tiesiog primusas ar kažkoks neaiškus laužas ant žemės ir vietoj verdamas valgis, aplink sustatyti miniatiūriniai plastmasiniai baldai klientams prisėsti, žodžiu, vietinis greitas maistas), parduotuvėms atidaryti (nusipirkti gali bet ką, nuo puodų iki kepurių), žaisti kiniškus šachmatus ir gerti kavą ar šiaip tupėti.

Kitas etapas – išmokti pereiti gatvę. Tai, ko tave mokė mama: „Pažiūrėk į kairę, į dešinę ir vėl į kairę“, čia negalioja. Šviesoforai irgi nelabai kam rūpi. Taip pat – ir kuria kelio juosta vairuotojai važiuoja. Kaip vėliau supratome, esmė yra tik apsižvalgyti, ar nėra automobilių, nes tie važiuos ir pervažiuos, o jei jų nesimato aplink, tai tiesiog imi ir eini nesižvalgydamas, nes kitaip mopedai apvažiuos. Kol neįgavome drąsos šitaip elgtis, laukdavome vietinių, norinčių pereiti į kitą gatvės pusę, ir tuomet prisigretinę prie jų eidavom kartu.

Vaizdai, garsai, kvapai, spalvos. Viskas ten yra kitaip. Galva apsisuka pirmą kartą išėjus į gatvę. Įspūdingi elektros laidai, kurių tiek daug, tokia maišalynė, kad pagalvojus, kaip jie tvarkosi, sutrikus elektros tiekimui, jokia mintis nešauna į galvą. Visur prekyba ir šurmulys. Saigonas (Ho Či Mino miestas) – vienas didžiausių Pietryčių Azijos megapolių, turintis virš 7 milijonų gyventojų, tad veikti tikrai yra ką.

Pirmieji pietūs – ir aš jau įsimylėjau vietnamiečių virtuvę: gaivu, skanu, sveika, šviežia ir kas tik nori. Tiesa, higienos normos ten nelabai egzistuoja, tad saugotis ir savo maistą stebėti reikia nuolat. Po pirmų pietų mus pasitiko ir pirmoji musoninė liūtis. Kadangi atvykome drėgnojo sezono metu, tai atsitikdavo ne taip ir retai, tačiau dažniausiai tik vakare ar naktį. Dienos, nors ir nebūdavo ypatingai saulėtos, išlikdavo sausos.

Liūtis buvo tikrai įspūdinga ir mums atsibodo laukti pabaigos, tad nusipirkę storesnius lietpalčius, išsiruošėme namo. Kadangi Vietname kanalizacija nėra labai išvystyta, po tokių liūčių – gatvėje vandens iki kelių, tad visi nusiavę batus ir pasiraitoję kelnes klampoja namo. Po to dar kelias dienas mieste buvo apsemti rūsiai. Lietus atgaivina, deja, labai trumpam, nes labai greitai vėl ima kankinti karštis ir drėgmė. Ši kombinacija yra žudanti, nes žengus vos porą žingsnių, jau esi prakaito klane.

Saigonas mus pasitiko su daug įvairių turgų, taip pat muziejų, vegetariškų restoranų ir visokiausios veiklos. Smagus buvo pigaus viešbučio ieškojimas, kai teko vaikščioti visiškai nesuvokiamais skersgatvių labirintais. Jų statybų sugebėjimai stebėtini, namus lipdo į viršų kuo aukštesnius, raizgo gatves ir bromus, tad pasiklysti, jei nevaikštai pagrindinėmis gatvėmis, lengviau nei lengva. Viešbučio kaina priklauso nuo to, ar tau reikės karšto vandens ir kondicionieriaus. Kam tas karštas vanduo, jei net naktį temperatūra nenukrenta žemiau 25 laipsnių šilumos? Tik ir norisi gulėti lediniame vandenyje. Na, o kondicionierius, aišku, visai kas kita, labai gera iš karšto ir tvankaus oro įžengti į gaivų kambarį, tad dažnai galvodavome, reikia mums kondicionieriaus ar ne? Daugelis pigesnių viešbutukų savininkų yra budistai, taigi prašo laikytis budistinių nuostatų, tarkime nusiauti batus prieš įeinant į vidų.

Po Saigono nusprendėme Mekongo upe plaukti į Kambodžą. Mekongas – viena didžiausių
Azijos upių, o jo delta – įspūdingas gamtos paminklas. Žmonės praktiškai gyvena ant upės, tad pamatyti kažką besituštinantį nuo valties krašto – irgi ne retas vaizdas. Tuo pačiu šį vandenį jie vartoja ir maistui, taip pat ten žvejoja. Ten aplankėme ne vieną plantaciją, pamatėme, kaip gaminamas ryžių popierius, populiarieji kokosiniai saldainiai ir pan. Naktį nakvojome džiunglėse pas vietinius, su jais gaminome vakarienę. Ten dažnai dingsta elektra, tad ir mūsų vakaras praėjo tyliai ramiai, prie žvakių.

Vėliau plaukėme aukštyn upe, apsilankėme vienuolyne, taip pat kaime, kuriame gyvena etninės mažumos. Ten teko susidurti su labai įkyriai savo prekes norinčiomis parduoti mergaitėmis, nes šiaip prekeiviai Vietname buvo gan nuosaikūs. Mano draugas laive nikstelėjo koją, tad naktį nusprendėme pernakvoti pasienio miestelyje, o situacijai pagerėjus kelionę į Kambodžą pratęsti.

Visoje Pietryčių Azijoje klesti korupcija, tad vizos įsigijimas irgi ne išimtis, nors oficialiai ji kainuoja 20 dolerių, yra prisigalvojama įvairių procedūrų, kaip tą sumą padidinti. Galiausiai, po kelių valandų laukimo, mes – Kambodžoje, laukia dar nemaža atkarpa upe, kol pasieksime sostinę Pnompenį (Phnom Phen).

Pnompenyje orientuotis sunku, nes gatvės neturi pavadinimų, o tik numerius, atvažiavome pavargę ir pikti nuo antimaliarinių vaistų. Niekaip neradome kelio, pavargau eiti su kuprine, o draugas nenorėjo samdyti tuk-tuko (vietinė transporto priemonė, prie motociklo prikabinta kaip ir priekaba keleiviams vežioti).

Galiausiai mano nervai neišlaikė ir nusisamdėme tuk-tuką, tačiau užsakytame viešbutyje, pasirodo, nebėra vietos, mus nukreipia į kitą, ne mažiau gerą, pasak savininkės.

Iš tiesų viešbutį tvarkė ne itin atsakingas berniukas ir nors išorė atrodė gražiai, patalynė buvo keistai drėgna, iš kondicionieriaus tiesiai ant mūsų miegančių krisdavo ledo gabalėliai, bėginėjo tarakonai.

Kambodžoje situacija su kanalizacija yra visiškai apgailėtina, tad palijus smarkesniam lietui, mūsų tualetas imdavo burbuliuoti ir klaikiai smirdėti. Pats Pnompenis yra nepaprastai gražus miestas su išskirtine architektūra, tačiau menantis ir Pol Poto diktatūros laikus.

Teko apsilankyti ne viename muziejuje, susipažinti su šia šalimi iš arčiau, taip pat apsilankyti šventykloje, kurioje saugomas vienas Budos antakio plaukas. Kambodža kardinaliai skiriasi nuo Vietnamo ne tik savo architektūra, virtuve, bet ir budizmo atšaka, taigi ir gyvenimo būdu. Staiga susidūrėme su neįtikėtinai daug benamių, valkataujančių bei išmaldos prašančių žmonių. Vaikai net išmokyti įsikibti užsieniečiui į ranką ir jį sekti bei kaulinti pinigų. Tačiau buvome susipažinę su situacija ir pinigų niekada neduodavome, nes tokiu atveju vaikai niekad neišbris iš skurdo ir gatvės, nes tėvai vietoj to, kad leistų juos į mokyklą, vers juos prašyti išmaldos gatvėje. Toks gyvenimo būdas atveria kelią vaikų išnaudojimui, narkotikams, prostitucijai ir kitokiam smurtui. Tokia pirmoji pažintis su Kambodža.

Kitas tikslas – įžymusis Angkor Wat. Pietryčių Azijos keliai – neįtikėtino prastumo, tad nuvažiuoti 300 kilometrų autobusu užtrunka 6 valandas, karštis ir prasta kelių danga nuvargina beprotiškai. Autobusų stotyje mus pasitinka viešbučio atstovai ir nuveža į vilą, kurioje vėlgi griežtos budistinės taisyklės. Kadangi pačios šventyklos yra bent 10 kilometrų spinduliu aplink miestą, susitariame dėl tuk-tuko visai dienai ir visą dieną praleidžiame tarp senovinio miesto griuvėsių ir šventyklų. Į vakarą jau nebesinori jokių šventyklų: namai, valgis ir miegas. Tačiau pietūs šventyklų teritorijoje akivaizdžiai nebuvo patys geriausi, nes kitą dieną jau iš pat ryto, man darosi negera. Iš pradžių pamaniau, kad nuo saulės, nes ji neįtikėtina stipriai kepino, tačiau vakare, kai turėjome skristi į Vietnamo sostinę, savijauta vis prastėjo, o nusileidus Vietname jau karščiavau ir vėmiau.

Atvykus į viešbutį Vietname, griuvau miegoti, tačiau kitą rytą savijauta negerėjo, negalėjau nieko valgyti, nežmoniškai pykino. Į pavakarę nusprendžiau ieškoti gydytojo, nes prieš išvykdama buvau apsidraudusi. Nuėjus atliko apžiūrą ir nusprendė, kad tai apsinuodijimas maistu ir išrašė vaistų. Karščiavimas greitai praėjo, tačiau pykinimo priepuoliai tęsėsi dar ilgai, tad į normalų valgymo režimą grįžau praktiškai tik grįžusi namo.

Hanojus – senas istorinis miestas, jo įdomios gatvelės ir žmonės tikrai įspūdingi, tačiau mano draugas jau netrukus turėjo vykti namo, tad prieš jam išvykstant nusprendėme aplankyti dar vieną kalnų regioną, kuriame gyvena etninės mažumos, konkrečiai – tai miestelis Sa Pa.

Kelionė turėjo būti per naktį traukiniu, kurio kondicionierius labai neaiškus, nes pasidarydavo tai nežmoniškai šalta, tai nežmoniškai karšta.Taip pat ten siautė potvynis, kuris buvo paplovęs bėgius, tad traukinys judėjo neįtikėtinai lėtai, o momentais svyrinėdavo į šonus. Kai ryte važiavome per tiltą, kuris buvo visas apiplyšęs, aplink šmėžavo nutrūkę laidai, viskas nežmoniškai girgždėjo. Galiausiai, po gerokai ilgesnės, nei turėjo būti kelionės, atvykome į kalnų regioną, iš ten mus paėmė viešbučio mikriukas ir vežė į pačią Sa Pa, kelionė vyko nuostabiais serpantinais, aplink matėsi ryžių terasos. Kelionė vėlgi užtruko, nes ant kelio buvo purvo nuošliauža ir teko laukti, kol ją nuvalys.

Pats viešbutis buvo labai gražus, terasomis pastatytas kalno šlaite. Miestelis ir apylinkės įspūdingos savo tradicinėmis bendruomenėmis. Jų apdarai tokie skirtingi ir ryškūs, taip pat tradicinis gyvenimo būdas, kaimai, statyba. Sudalyvauti jų turguje tikras smagumas, tačiau užsieniečius moterytės puola kaip išprotėjusios – tik pirk. O man su fotoaparatu viena laimė. Tiesa, ten vartojamas tam tikras narkotikas – arekos riešutas, nuo kurio dantys tampa negražiai rudi, tad kai kurios moterys nusprendžia tiesiog nusilakuoti dantis juodai – neįtikėtinas vaizdas. Taip pat paplitęs ir opiumo vartojimas, tad pasitaiko ir taip vadinamų narkotikų turistų.

Po kelių dienų Sa Poje – vėl kelios neįtikėtinai karštos dienos Hanojuje ir po to viena keliavau į pietus. Nusipirkau „hop on hop off“ autobuso bilietą iki pat Saigono. Aplankiau istorinę sostinę Hue, ten ieškodama mopedo vairuotojo, kuris galėtų mane pavežioti po apylinkes, susipažinau su tikru linksmuoliu, tad nuvežė mane ne tik į vietas, kurias norėjau aplankyti, bet ir papildomų dalykų parodė.

Pamačiau Vietnamo karo bunkerius, imperatorių kapavietes, į kurias po jo mirties išsikraustydavo visa jo svita, žmonos ir meilužės, įžymiausią šventyklą, uždraustąjį imperatorių miestą ir kitas žymias vietas.

Toliau važiavau į Hoi An, tradicinį siuvėjų ir batsiuvių miestą. Taip pat šis miestas turi didelį senamiestį, praleidau ten dieną ir važiavau į pajūrį, miestą, vadinamą Nha Trang. Ten atsipalaidavusi praleidau savo paskutines dienas, gulėdavau pajūryje, valgydavau šviežiai sužvejotas jūros gėrybes, taip pat apsilankiau turguje ir vietinėse valgyklėlėse. Tiesa, truputį slystelėjau ir nesmarkiai nusibrozdinau koją, tačiau ji taip užpūliavo, kad gydyti teko kelias savaites.

Iš Nga Trang patraukiau per naktį atgal į Saigoną, ten kur viskas ir prasidėjo. Buvo baisu, kad nepavyks išskristi, nes pro Hon Kongą buvo ką tik praūžęs taifūnas, tačiau viskas baigėsi kaip tik tuo metu, kai man reikėjo skristi, ir su trumpu apsilankymu Hon Konge grįžau namo.