Akmuo, prakalbintas Camilles Claudel

Paryžius. 79 rue de Varenne. XVIII a. menančiame „Hôtel Biron“ įsikūrusį Rodeno muziejų ir skulptūrų sodelį pelnytai galima vadinti viena žaviausių romantikos ir elegancijos sostinės vietų. Tačiau šį kartą apsilankykime šeštajame istorinio viešbučio kambaryje. Jame eksponuojami neabejotinai geriausios XIX a. skulptorės Camilles Claudel darbai liudija ne tik menininkės genialumą, bet ir pasakoja dramatišką dviejų kūrėjų meilės istoriją.

 

„Klaupiuosi ant kelių prieš šį nuostabiausią pasaulyje kūną“ – šie Rodeno žodžiai iš 1884 m. laiško Camillei jau tapo nemaria sentencija. Nė viena moteris žymiajam skulptoriui nesuteikė tiek intelektualinių, kūrybinių ir erotinių impulsų. Rodeno ir Camilles kūryba taip persismelkusi vienas kito dvasia, kad kartais net sunku įvardyti, kurio įtaka labiau juntama vienoje ar kitoje skulptūroje.

Camille Claudel gimė 1864 m. garsiajame Šampanės regione Prancūzijoje. Jau dvylikos ji iš molio nulipdė pirmąsias savo skulptūras, vaizduojančias Bismarką bei Napaleoną, ir tvirtai apsisprendė tapti skulptore. Camilles ryžtas, tvirtumas ir atkaklumas buvo svarbiausios savybės, teikusios jai atramą sudėtingame gyvenimo kelyje. Namažai drąsos pareikalavo jau vien sumanymas mesti iššūkį savo laikmečiui. Šiaip ar taip, XIX a. į moteris menininkes dar buvo žvelgiama skeptiškai ir nepatikliai.

 

Būtent todėl ji lankė piešimo ir anatomijos kursus „Académic Colarossi“, kuri buvo vienas iš nedaugelio privačių universitetų, priimančių studijuoti ir merginas. Dar daugiau kūrybinio tobulėjimo galimybių jaunajai Camillei suteikė pažintis su skulptoriumi Alfredu Boucheru, kuris įvertino merginos talentą ir apsiėmė mokyti ją ir grupelę jos draugų skulptūros subtilybių.

Būdama aštuoniolikos, Camille pirmą kartą susitiko su dvidešimt ketveriais metais vyresniu Rodenu. Jis pavadavo A. Boucherą ir prižiūrėjo jaunųjų skulptorių darbą jų studijoje. Laiškas, išlikęs iš 1883 m., liudija, kad tarp Rodeno ir Camilles jau tuomet užsimezgė glaudus ryšys.

 

Jame garsusis skulptorius rašė: „Šį rytą valandų valandas blaškiausi po visas mūsų vietas, niekaip nerasdamas tavęs. Mirtis būtų saldesnė! Kokia ilga mano agonija! Kodėl nepalaukei manęs ateljė, kur išėjai? Akimirką pajutau, kokia baisi jėga slypi tavyje. Tai negali tęstis. Žvėriška beprotybė užvaldė mane. Piktavale deive, pasiutusiai myliu tave. Leisk man matyti tave kiekvieną dieną, nes tik tavo kilniaširdiškumas išgelbės mane. Neleisk šiai nuožmiai ligai pakirsti mano proto. Jaučiu tau aistrą ir tyrą meilę – pasigailėk manęs, mylimoji, ir tau bus atlyginta“.

 

Tais pačiais metais Camille pirmą kartą sudalyvavo Paryžiaus Salone, po metų ėmė darbuotis Rodeno ateljė ir tapo jo modeliu, o dar vėliau pradėjo su juo dirbti oficialiai. Būtent ji įkvėpė savo mylimąjį sukurti tokias garsias skulptūras, kaip „Pabėgusi meilė“, „Bučinys“, „Faunas ir nimfa“, „Adonio mirtis“, „Amžinoji deivė“ ir netgi garsioji „Danaidė“.

 

Įtaką Rodeno kūrybai darė ne tik talentingos mylimosios asmenybė, bet ir savitas darbo braižas. Jei Rodeno skulptūras reprezentuoja šiurkštūs, regis, neišbaigti kontūrai, fiksuojantys natūralų, kartais gremėzdišką, tačiau visada charakteringą judesį, Camilles kūriniai alsuoja paprastumu, elegancija ir romantiškumu. Po pažinties su jaunąja mokine, šie elementai vis dažniau ėmė atsirasti ir Rodeno darbuose. Tuo tarpu Camilles kūryboje atsirado daugiau girežtumo ir kampuotumo.

 

Nepaisant labai glaudaus ryšio, abiejų menininkų santykiai visą laiką buvo įtempti. Rodenui sunkiai sekėsi atsisakyti savo silpnybės dailiajai lyčiai, be to, jis nuolat mėtėsi tarp Camilles ir savo sūnaus motinos Rose Beuret. 1886 m. spalio 12 d. laiške skulptorius prisižadėjo mokyti ir remti tik Camillę, nutraukti visus ryšius su savo modeliais ir kitomis moterimis, pusmečiui iškeliauti su mylimąja, o tuomet ją vesti.

 

Vis dėlto panašu, kad šis tekstas buvo rašomas diktuojant pačiai Camillei, kadangi savo pažado Rodenas niekada taip ir neištesėjo. Negalėdama susitaikyti su tokiu gyvenimu, 1894 m. ji paliko garsųjį skulptorių ir visapusiškai atsidėjo savarankiškai kūrybai. Viename laiške Camille rašė: „Nebenoriu būti apgaudinėjama klastingo velnio ir melagio, kuriam didžiausią malonumą teikia galimybė pasinaudoti kiekvienu sutiktu žmogumi“.

Sprendimas pradėti gyvenimo etapą be Rodeno kūrėjai kainavo daug skausmo ir dvasinių kančių. Ji liovėsi dalyvauti Salone, ėmė vis labiau atsiskirti nuo visuomenės ir visa savo esybe atsidavė tik kūrybai. Paskutiniuosius trisdešimt gyvenimo metų Camille pragyveno kankinama dažnų psichologinių negalavimų ir vis labiau ryškėjančios paranojos bei šizofrenijos. Iš skulptorės laiškų nuotrupų galima spręsti, kad pagrindinė jos baimių figūra buvo Rodenas – Camille kankinosi manydama, kad jis trokšta pavogti jos idėjas, sunaikinti darbus arba pasiunčia žmones, turinčius įsilaužti į jos namus.

 

Dramatišką Camilles ir Rodeno istoriją 1988 m. kino juostoje įamžino režisierius Bruno Nuyttenas. Filmas „Camille Claudel“ buvo pastatytas pagal skulptorės brolio, garsaus rašytojo Paulo Claudelio, anūkės Reine-Marie Paris knygą. Pagrindinius vaidmenis jame atlieka tokios prancūzų kino žvaigždės, kaip Isabelle Adjani bei Gérardas Depardieu. 1989 m. filmas buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias filmas ne anglų kalba, o I. Adjani pretendavo tapti geriausia pirmaplanio vaidmens aktore.

 

Klysta tie, kuriems atrodo, kad Camille Claudel gyveno ir kūrė Rodeno šešėlyje. Ji buvo ne tik stipri asmenybė, bet ir talentinga kūrėja, koja kojon žengusi su geriausiais to meto skulptoriais vyrais. Pernelyg stipri ir išmintinga, kad pasiduotų moters kūrybinį pradą neigiančiam laikmečiui. Išdidi, jausminga, ieškanti ne pripažinimo, o nerianti į giliausias tikrojo meno versmes. Ne veltui to laiko meno kritikas Octave Mirbeau ją apibūdino žodžiais: „tai sukilimas prieš prigimtį – ji moteris genijus“.