Psichologo patarimai. Mano anyta geras žmogus, bet pamilti jos nesugebu

Sveiki, nežinau, ar man galite konkrečiai padėti, bet gal bent duoti patarimą, kaip elgtis galėtumėte. Turiu problemą - aš labai nemėgstu savo anytos. Baisiausia, kad ji yra tikrai labai teigiamas žmogus, ji rūpinasi tiek manimi ir mano vyru, viskuo kuo gali padeda ir tikrai nesikiša į mūsų gyvenimą. Džiaugiuosi, kad ji gyvena kitame mieste, taigi matomės retai. Tačiau kiekvienas susitikimas su ja man yra sunkiai pakeliamas. Nežinau, kas konkrečiai yra, gal tiesiog nesutampa bio laukai ar kas. Mane erzina daugelis dalykų, ką jinai daro, kaip elgiasi ir kalba. Nesakiau savo vyro nieko apie tai, nes nenoriu jo skaudinti. O ir taip gi nėra tragedija. Tačiau aš šiuo metu laukiuosi ir vos tik pagalvoju, kad mūsų vaikas gali būti panašus į ją, mane apima šiokia tokia panika. Suprantu, kad tai tikrai nėra pasaulinės svarbos problema, bet man nėra lengva gyventi su šiais jausmais. Gal galite patarti, kaip galėčiau juos "numarinti" arba gal net išmokti pamėgti šį mano šeimai tikrai svarbų žmogų. Iš anksto dėkoju už bet kokį atsakymą.  

A. J

Konsultuoja psichologė Evelina Globė

Miela, A.J., mane sujaudino Jūsų atvirumas ir nuoširdus noras kaip nors pagerinti situaciją, kurioje jaučiatės atsidūrusi. Gaila, kad neprisistatėte, tad negaliu į Jus kreiptis vardu, tad, tikiuosi, neprieštarausite, jei kreipsiuosi į Jus ne taip oficialiai - Jūsų inicialais, o tarkim iš Jūsų inicialų sukurtu vardu – pvz. Aja (man taip bus paprasčiau ir tikriau).

Taigi, Aja, vis tik pirmiausia, perskaičius Jūsų problemą peršasi mintis, jog su anyta Jums pasisekė – ir manau, kad taip pamanys ne viena moteris, ir galbūt pavydžiai nusistebės - ko gi Jums dar trūksta, tik džiaugtis reikėtų tokia anyta - užtenka vien perskaityti praeitos savaitės straipsnį šiame portale apie marčių ir anytų santykius, o ką jau kalbėti apie tragišką draugių ir draugių draugių patirtį ir apskritai apie visą marčių –žentų - anytų – uošvienių tautosaką. Tačiau, atrodo, Jūs ir pati neprieštaraujate tokiam manymui - „ji rūpinasi manimi ir mano vyru, viskuo kuo gali padeda ir tikrai nesikiša į mūsų gyvenimą“ – tai Jūsų pačios žodžiai apie savo anytą. Jei kas nors kitas taip ją pristatytų, galima būtų suabejoti tokio įvertinimo nešališkumu, betgi Jūs pati pripažįstate, jog anyta, kaip sakote, „tikrai teigiamas žmogus“. Tai iš kurgi ta nemeilė? Būtent todėl ir sakau, kad mane sujaudino Jūsų atvirumas ir nuoširdumas – Jūs sąžiningai aprašote situaciją, neignoruojate savo jausmų, bet jų ir nedramatizuojate, ir tiesiog natūraliai keliate klausimą: kodėl kyla tokie jausmai (kaip,suprantu, Jums neaišku, kodėl), ir ką su tais jausmais daryti ( klausiate, kaip juos numarinti). Labai norėčiau Jums konkrečiai atsakyti į šiuos klausimus – taip yra todėl ir todėl, reikia daryti tą ir tą – tačiau, deja, negaliu – kurgi čia pakalbėsi konkrečiai, kai kalba pakrypsta apie meilę - o dargi apie meilę nemielai anytai. Bet visgi, manau, kai ką galiu pasakyti.

Pamilti galima

Pirmiausia turiu paaiškinti, kodėl šiuo atveju pavartojau žodį „meilė“, nors pati jo niekur nepavartojote. Jūs esate pasiryžusi pamėgti savo anytą vardan šeimos gerovės ( ir tai labai puiku), tačiau bėda tame, kad žmones mes mėgstame būtent dėl to, kad jie mums natūraliai patrauklūs dėl kažkokių jų savybių, kad mums malonu su jais bendrauti, kad, kaip Jūs sakote, sutampa kažkokie biolaukai ar pan. Jūsų atveju būtent viso šito ne tik kad trūksta, bet viskas yra priešingai – Jūsų anyta Jums yra kažkuo atstumianti (galimas to priežastis aptarsime vėliau), tad pamėgti ją Jums gali būti labai sudėtinga – juk negalite sau liepti ją pamėgti. Tačiau pasistengti ją pamilti galite.

Galite paprieštarauti, jog pamilti žmogų daug sunkiau nei jį pamėgti, ir Jūs būsite teisi, nes meilė yra daug giliau nei simpatija. Bet esmė tame, jog mylėti galima ir nelabai mums simpatišką žmogų, nes - Jums tai tikrai ne naujiena – mylėdami, mes priimame žmogų toks koks jis yra: ir su jo privalumais ir su jo nepatraukliais trūkumais. Taip mylime savo tėvus, vaikus, draugus, vyą, žmoną, taip galime pamilti ir tėvus tų, kuriuos pasirinkome: pasirinkdami vyrą ar žmoną, mes neišvengiamai pasirenkame ir jų artimuosius, pirmiausia jų tėvus.

Nuoširdžiai pažinkite ją

Taip, ne visada lengva juos priimti ir pamilti, ir jiems ne visuomet lengva priimti ir pamilti marčią ar žentą, bet, jei abi pusės yra nusiteikusios geranoriškai ir abi stengiasi, tai tikrai yra įmanoma. Kaip suprantu, Jūsų anyta yra nusiteikusi geranoriškai, jei sugeba rūpintis Jūsų šeima, nesikišdama ir nekontroliuodama (vien jau dėl to yra verta pagarbos ir dėkingumo, nes toli gražu ne visoms anytoms tai pavyksta). Todėl, manau, turėtumėt užduoti sau klausimą apie atgalinį ryšį – kaip Jūs rūpinatės savo anyta, kiek rodote jai dėmesio ir dėkingumo, kiek apskritai norite ją pažinti ir su ja bendrauti. Tik abipusis santykis sukuria terpę meilei, simpatijai, supratimui, pagarbai gimti.

Antipatijos šaknys gali slypėti jumyse

Kiek suprantu iš Jūsų laiškelio, iniciatyva Jūs netrykštate – džiaugiatės, kad retai matotės, kiekvienas susitikimas Jums sunkiai pakeliamas, bijote, kad Jūsų vaikelis gali būti panašus į anytą. Žinote, o tai neramina, todėl, kad tai gana stipri nemeilė, ne šiaip sau kokia eilinė antipatija. Kyla įtarimas, kad kažkas po šia nemeile slypi, kad jos šaknys galbūt yra Jumyse pačioje. Ir nors, Jūs pripažįstate, kad tai nėra pasaulinės svarbos problema, tačiau neneigiate, kad Jums sunku gyventi su šiais neigiamais jausmais, ir tai savaime suprantama, nes tai Jūsų ir Jūsų šeimos pasaulio problema. Labai gerai, kad esate nusiteikusi ją spręsti. Tai ir yra pirmas žingsnis.

Įvertinkite teigiamas puses

Antruoju žingsniu siūlyčiau Jums gerai įsisąmoninti savo anytos teigiamas puses. Jei kol kas negalite pasidžiaugti jomis širdimi, pripažinkite ir įvertinkite jas protu: palyginkite savo anytos elgesį su turimomis neigiamomis žiniomis apie anytų elgesį, pamatykite skirtumą ir įvertinkite jį: pvz. „mano anyta rūpinasi mumis nesavanaudiškai“, „mano anyta nenurodinėja man kaip turiu rūpintis jos sūnumi“, „žinau, kad ištikus bėdai, sulauktumėm iš jos pagalbos“ ir pan.

Aiškus įsisąmoninimas anytos patrauklių teigiamų savybių gali paveikti Jūsų protą, sukeldamas pagarbą Jai, ir Jūsų širdį, sukeldamas dėkingumą ir galbūt meilės kibirkštėlę. O tai Jus paskatins atsidėkoti tuo pačiu, paskatins atsigręžti į ją, o ne vengti jos, kiek įmanoma.

Suvokite, kas konkrečiai erzina

Trečias žingsnis pareikalautų iš Jūsų geriau įsižiūrėti į tas neapčiuopiamas Jus erzinančias anytos savybes, kurias Jums taip sunku pakęsti. Pabandykite suvokti, kas tai yra : kalbėjimo maniera, tonas? išsakomos mintys? propoguojamos verybės? veido išraiška? bendravimo ypatumai? išsilavinimas? ir kt. Gal aiškiau tai suvokus, jos praras dalį savo nepatrauklumo, bent jau sumažės susierzinimas, kad, nesuprantate, kas iš tiesų Jus erzina.

Norėčiau šiuo atveju paminėti ir vieną paradoksų teoriją, kuri teigia, jog, jei kažkas mus kitame žmoguje labai stipriai erzina ( kažkokia savybė ar elgesys, kurių tiesiog negalime pakęsti), tai gali būti mūsų pačių veidrodinis atspindys – ši savybė ar elgesys būdinga mums patiems, tik mes to neesame įsisąmoninę, o kitame žmoguje tai regime kaip veidrodyje dar labiau sutirštintom spalvom.

Iš savo patirties galiu patvirtinti, jog ne visada (gali būti ir kitų priežasčių), tačiau neretai ši teorija pasitvirtina. Kita teorija teigia, kad gali būti ir atvirkščiai – ypatingai erzina radikaliai priešingos savybės, pvz. pedantas negalės pakęsti netvarkingo žmogaus, o apsileidėlį varys iš proto pedanto pastangos palaikyti smulkmenišką tvarką, punktualusis bus nepakantus vėluojančiam, amžinai vėluojantį erzins nepajudinamas punktualumas, intelektualas nepakęs nemokšiškumo, o menkiau išsilavinusį erzins „protinguolio“ mintys ir kalba ir pan. Tokiu atveju susiduriame su tolerancijos kitam – kitokiam problema. Taigi, galbūt geriau pažindama anytą, geriau pažinsite ir save pačią.

Ar tikrai yra taip?

Žengiant ketvirtą žingsnį, reikėtų gerai įsižiūrėti, ar anytai tikrai būdingos tos nelemtos nepatrauklios savybės. Ypač reikia atkreipti dėmesį, jei tas savybes labai sunku įžiūrėti ir įvardinti, nes dar vienas variantas, kuris gana dažnai pasitaiko anytų-marčių, žentų – uošvienių santykiuose yra vadinamas pseodožaidimas „ ką noriu – tą ir matau“.

Negatyvi kultūrinė stigma apie tokius santykius arba neigiama ankstesnė asmeninė patirtis mūsų pasąmonėje gali uždėti tarsi kokį nuodingą štampą - tokiu atveju nuo pat pradžių į tokį santykį ateinama su išankstine nuostata, pvz. „anytos yra nuožmios savininkės, kurios nė už ką marčiai neatiduos savo sūnelio ir padarys viską, kad apnuodytų jai gyvenimą; apskritai anytos - nepatrauklios būtybės, kurių neįmanoma mylėti ir reikia, kiek įmanoma jų vengti“ ir atitinkamai apie marčias, žentus, uošvienes...

O kas vyksta tuomet, jei anyta, marti ar žentas visai neatitinka susikurto pabaisos modelio - ogi vietoj to, jog jaustumėmės likimo apdovanoti, mes nesąmoningai galime pradėti žaisti pasąmonės mums primestą žaidimą „ką noriu – tą ir matau“. Tuomet nieko dėtiems naujiems giminaičiams pripaišome savybes, kurių jie neturi arba jas iškraipome : „rūpestinga“ virsta „įkyria“, „ramus“ – „abejingu“, „linksma“ – „pamaiva“ ir pan. - nesąmoningai kituose ieškome ar net įsivaizduojame tas savybes, kuriomis galėtumėm pamaitinti mūsų pačių viduje tūnančias pabaisas. Taigi, tokiu atveju, pirmiausia tas pabaisas reikia atpažinti ir su jomis susitvarkyti savyje.

Tiesti artimų žmonių pasaulių tiltus

Miela, Aja, stengiausi, kiek leidžia galimybės, gilau pažvelgti į Jūsų pateiktą problemą. Apžvelgiau kelis galimus variantus, bet tikrai ne visus, tai greičiau tik gairės savianalizei. Gal analizuodama atrasite savo priežastis ir sprendimus. Labai tikiuosi, kad nors šiek tiek Jums padėsiu, tuolab, kad laukiatės vaikelio, ir Jums labai reikalingi teigiami jausmai ir širdies ramybė.

Greta visų giluminių ar paviršinių analizių, galima juk daryti paprastus, bet reikšmingus gyvenimiškus sprendimus ( pvz. gal su gera valia dažniau aplankyti anytą, gal į svečius pasikviesti, gal pasirūpinti, pradžiuginti, padėkoti ir pan.) - sprendimus, kurie tiestų tiltus tarp artimų žmonių pasaulių, tiltus, kuriais, kaip kažkur išmintingai ir paprastai radau parašyta, „pamažu ir tyliai ateina meilė“. Taigi sėkmės, ištvermės ir džiaugsmo, tiesiant tiltus...

Turite klausimų, reikia pagalbos? Rašykite [email protected]

Psichologo patarimai.

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai