Goda Raibytė, Bernardinai.lt
1999-ieji, birželio penktosios vakaras Šefildas, Anglija. Salėje susirinkę žmonės su nekantrumu laukia, kol po ilgos pertraukos su savo nauja grupe „The Mescaleros“ ant scenos užlips Johnas Grahamas Melloras geriau žinomas kaip Joe Strummeris.
Daugeliui Joe Strummeris pažįstamas tik kaip „The Clash“ vokalistas, tačiau mažai kas žino, jog po „klešų“ išsiskyrimo Joe netapo dar viena susenusia rokenrolo žvaigžde, prodiusuojančia šių dienų pop grupes ir pasakojanti apie „maištingąją“ 1977-ųjų dvasią.
Joe Strummeris užaugo diplomatų šeimoje, todėl ilgai kentėjo „tikrų pankų“ puolimą, atseit ką jis galįs suprasti apie maištą, jei gyveno viename prabangiausių Londono rajonų ir jam niekada netrūko pinigų.
Tačiau Joe šeimoje gyveno iki devynerių, kol buvo kartu su broliu išsiųstas į internatinę mokyklą (jis tik vėliau prisipažino, jog taip ir neatleido tėvams už tokią išdavystę), kur turėjo mokytis gyventi savarankiškai. Joe visada buvo hyperkatyvus ir komunikabilus žmogus, todėl greitai priprato prie naujo gyvenimo, o jo brolis, tylus ir užsidaręs, taip ir nesusidorojo su permainomis: vis giliau grimzdo į depresiją, prisijungė prie nacių judėjimo ir nusižudė… Joe rado jo kūną po trijų dienų…
Nelaimės, atrodė, tiesiog griuvo ant vaiko pečių, tačiau jis nepasidavė, nuoskaudas skandino naujuose pomėgiuose. Vienu jų tapo rokenrolas. Kartą mokykloje Joe išgirdo grojant kažką keisto, neįprasto tų dienų britiškai muzikai – tai buvo rokenrolas! „The Rolling Stones“, Little Richard, Elvis Persley, ir netgi amerikietiškoji kantri legenda Voodie Guthrie (dėl šio muzikanto įtakos Joe kurį laiką reikalavo jį vadinti Voodie) pamažu augino susidomėjimą ir maišto troškimą Joe galvoje. Aplinkiniai turbūt nusijuokdavo, kai jis paskelbdavo, jog bus rokenrolo žvaigžde, tačiau nemokėjo nei dainuoti, nei groti… ir nė nemanė pradėti! Tada nuolatos klausė naujų įrašų, autostopu keliaudavo į festivalius arba mylimų grupių koncertus.
Viskas pradėjo krypti į dar labiau „nerokenrolišką“ pusę, kai po mokyklos Joe įstojo studijuoti iliustracijos mokslų… Tačiau neilgam! Tik pradėjus studijas, Joe netikėtai apsigyveno su užkietėjusiu „buskeriu“ (angl.: nuo žodžio „to busk“ – pasirodyti gatvėje) – Tymon Dogg, būtent jis įkvėpė Joe pagaliau imtis rokenrolo: Tymon mokė jį groti ukulele ir gitara, imdavo kartu į savo pasirodymus gatvėje. Netrukus Joe keturiom ukuleles stygom jau mokėjo groti visas Chuck Berry dainas, kol sykį vienoje metro stotyje prie Joe priėjo pasipiktinęs vyras: „Ar tu pakvaišai – groji rokenrolą keturiom stygom? Tai įžeidimas visai rokenrolo dvasiai!”
Taip ukulele buvo padėta į šoną, o Joe į rankas paėmė gitarą. Tiesa, sekėsi ne per geriausiai: Joe buvo kairiarankis, o grojo gitara dešiniarankiams, turbūt todėl galėjo tik brazginti ja (angl. „to strum“), todėl dabar Joe tapo Joe Strummeriu. „Po velnių tas nesugraibomas smulkmenas“ – kaip kartą pasakė.
Joe metė studijas ir atsidavė savo aistrai: pradėjo kurti pirmuosius muzikinius projektus, nuolatos grodavo gatvėse, dirbo pačius keisčiausius darbus – pavyzdžiui – duobkasio, gyveno skvotuose. Ne pats tinkamiausias gyvenimas „diplomatų sūneliui“, tiesa?
Pirmoji daugiau dėmesio sulaukusi grupė buvo „The 101‘ers“, pavadinta pagal skvoto, kuriame tada gyveno grupės nariai, adresą. Tai buvo grupė, kur padėjo atsiskleisti Strummerio sceniniam talentui: jis nebuvo muzikos profesionalas, tačiau savo charizma, dainų tekstais ir požiūriu į muziką traukė vis daugiau žmonių.
Galų gale juos „apšildė“ patys „Sex Pistols“. Nežinia, kas būtų buvę, jei ne pastarasis koncertas – būtent jame Joe pastebėjo Mickas Jones, kuris tuo metu grojo „London SS“, ir buvo taip sužavėtas pasirodymu, jog nusprendė – Joe yra tinkamiausias žmogus būti „London SS“ lyderiu. Joe „sutiko, prie jų prisidėjo dar keletas narių, ir „London SS“ tapo „The Clash“. Ironiška, tačiau pirmąjį koncertą grojo kaip apšildanti „Sex Pistols“ grupė.
Pirmoji „klešų“ daina „White Riot“ iš karto sukėlė pasipiktinimo audrą – grupės nariai buvo išvadinti rasistais, tačiau „White Riot“ yra nebent rasizmas iš kitos pusės: Joe ir Mick parašė dainą, skatinančią baltuosius kovoti už savo teises taip, kaip broliai juodaodžiai.
Žodžiu, jau nuo pradžių „klešai“ pasižymėjo savo kūryba: vienaip ar kitaip, tačiau neliko nepastebėti. Ir nieko keisto, pradžioje žmonių reakcijos buvo neigiamos: „The Clash“ buvo pirmoji taip išpopuliarėjusi politinio pankroko grupė, dauguma iki „The Clash“ buvo pratę prie apolitiško panko požiūrio, o „The Clash“ ne tik dainose skelbdavo savo politinius manifestus, tačiau išreikšdavo save ir gyvenime: gyveno skvotuose, dalyvavo protestuose, antirasistinėse kampanijose ir panašiai. 1977-aisiais Joe netgi buvo stebimas britų specialiųjų tarnybų kaip pavojingas visuomenei… Nepamirškim to, jog „The Clash“ buvo ir pirmoji grupė, pradėjusi pankroką maišyti su kitais muzikiniais stiliais – rokstedis, regis, dub ir taip toliau. Žmonėms, kurie buvo pratę prie „gryno“ ir „purvino“ pankroko, tokios „muzikinės subtilybės” pradžioje tikrai turėjo pasirodyti nepriimtinos.
Tačiau „klešams“ sekėsi puikiai, naujai susikūręs Micko-Joe kūrybinis duetas pateikdavo vis smagesnių dainų.
Deja, greitai, 1977-aisiais, „klešai“ padarė esminę karjeros klaidą – pasirašė sutartį su „CBS Records“, kuriuos vėliau nupirko „Sony“. Tada „klešų“ nariai tiesiog klausė draugo ir kartu vadybininko Barnie Rhodies patarimų, be to, tuo metu kontranktas pankroko grupei buvo kaip savaime suprantamas dalykas. Taigi kontraktas dešimčiai albumų, nors „CBS Records“ sumokėtos sumos pakako vos vieno albumo įrašams.
1977-aisiais „klešai“ išleido debiutinį albumą „The Clash“, išvažiavo į turą ir pirmą kartą grojo Amerikoje…
Viskas ėjosi gerai, tačiau grupei dar nespėjus pailsėti, „CBS Records“ pradėjo reikalauti antro albumo. 1978-aisiais išėjo „Give ‘em Enough Rope“, 1979-aisiais – „London Calling“, 1980-asiais – trigubas „Sandinista!” (dėl pastarojo „klešai” netgi prasiskolino „CBS Records” tam, kad albumas būtų pardavinėjamas pigiau)…
Prasidėjo „juodasis“ „The Clash“ periodas: grupė pamažu išsisėmė, o įrašų kompanija neleido pailsėti: už juos sprendė, kur gros, kada gros, su kuo gros, o vadybininkas tapo tarsi grupės nariu – jis sprendė, ką gros, o ko – ne. Joe Strummeris neišlaikė įtampos ir niekam nieko nesakęs dingo. Po kurio laiko jį rado Prancūzijoje… bėgantį Paryžiaus maratoną!
.jpg)
Dabar „klešai“ jau negyveno skvotuose, neturėjo ieškotis papildomų darbų pragyvenimui, tai buvo viena priežasčių, kodėl augo ginčai tarp Micko ir Joe – „klešų“ varikliuko – Micko stadioniniai koncertai, dideli honorarai buvo visai priimtini, o Joe, kuriam visada buvo svarbiausi žmonės ir idėjos, su tuo vis sunkiau ir sunkiau susidorodavo.
Žmonės, kurie juos pradžioje sunkiai priėmė, o paskui pamilo, tai pat ėme nusigręžti: „klešai“ vis dažniau ir dažniau buvo apšaukiami parsidavėliais.
1982-aisiais „The Clash“ jau vos išleido „Combat Rock“ albumą, o įtampa „klešuose“ vis augo (albume yra daina „Should I stay or should I go“ parašyta Mick Jones ir skirta likusiems klešams).
Netrukus dėl problemų su heroinu krito grupės būgnininkas Topper Headon… Buvo „išspirtas“ ir Mickas Jones. Taip iširo legendinis Joe –Micko kūrybinis duetas, visus tuos metus vedęs „klešus“ į priekį.
1985-aisiais pasirodė albumas „Cut The Crap“, kuris dažnai tiesiog neminimas „The Clash“ diskografijose kaip ne „klešų“ albumas. Joe dar bandė gelbėti apgailėtiną situaciją – suorganizavo naujųjų „The Clash“ turą per Angliją – grupė grojo gatvėse, keliavo autostopu. Tačiau „klešai“ jau buvo nebe tie, o Joe suprato, jog pašalinęs Mick, pašalino ir didžiąją dalį „The Clash“– Mickas visada buvo „klešų“ kompozitorius, o Joe – poetas.
1986-aisiais „The Clash“ „CBS Records, sutiko oficialiai palaidoti grupę su sąlyga, jog visi bendri „klešų“ narių projektai, kaip ir solinė Joe Strummer karjera bus „CBS Recrods“ nuosavybė.
Baigėsi „klešai“, prasidėjo kitas Joe Strummer gyvenimo etapas. Kai kurie 1986-uosius vadina Joe Strummer tylos metais. Tam Joe turėjo savų priežasčių: „Penkeri pastarieji metai su „The Clash“ buvo tikrai audringi. Dalis manęs jautė, jog man reikia bent trumpam užsičiaupti, leisti pasireikšti kitiems. Be to, aš vis dar buvau suvaržytas kontrakto su „CBS Records“ ir tai nebuvo blogai, nes man tikrai reikėjo pertraukos – norėjau pamatyti, kaip auga mano vaikai“.
Taigi nors ir ne taip aktyviai, Joe tikrai neišsižadėjo savo pomėgių: susitaikė su Micku ir bendradarbiavo kuriant dainas naujam Micko projektui – „Big Audio Dynamite“, įrašinėjo kino garso takelius, vaidino nepriklausomuose režisierių tokių kaip Jimas Jarmuschas, Aki Kaurismaki filmuose, sukūrė muzikinį projektą „Latino Rockabilly War“, 1991-aisiais netgi trumpam pakeitė alkoholio problemų turėjusį airiško folkpanko legendą Shane MacGowan grupėje „The Pogues“, pasirodė ir kartu su „Dirty Pictures“, „The Levellers“, savo muzikiniais atradimais galėjo dalintis „BBC“ radijuje, kur turėjo pusės valandos trukmės laidą „London Calling“.
Svarbiausia, 1989-aisiais Joe rankos dar buvo surištos su „Sony“, bet po komerciškai nesėkmingo albumo „Earthquake Weather“ „Sony“ pagaliau nutraukė kontraktą.
Visada galvojau, kodėl „Earthquake Weather“ buvo „nurašytas“ klausytojų. Galbūt todėl, jog Joe naujoji kūryba skyrėsi nuo senosios – tekstai vis dar buvo politiniai, tačiau dabar labiau užslėpti, gilesni, muzika darėsi ramesnė, atsirado daugiau pasaulio muzikos ritmų. Kita vertus, Joe vis dar buvo tas pats charizmatiškasis pankų poetas, gebėjęs garsiai rėkti ir kartu išklausyti kitus, visada iškėlęs galvą, stebintis, kas vyksta aplinkui, nuoširdžiai bendraujantis su žmonėmis ir manantis, jog pankas yra ne „šiknius“, o „pavyzdys kitam žmogui“.
„Tie, kurie tada Joe davė porą žvaigždučių ir sakė, jis yra tik dar vienas garsiai apie praeitį rėkiantis „kas nors“, dabar tvirtina, koks iš tiesų jis yra nuostabus. Bet Joe visada buvo nuostabus!”
Kita vertus, nieko keisto, jog tie, kurie Joe matė tik kaip „The Clash“ narį, kuris išėjęs turi groti tik „klešų“ dainas, buvo palaidoję Joe su paskutiniu grupės albumu, į „Earthquake Weather“ ir brandesnį Joe žiūrėjo kaip į seną rokerį, bandantį užsidirbti. Kaip sakė Smiley – vienas paskutinio Joe projekto„The Mescaleros“ būgnininkų – „Tie, kurie tada Joe davė porą žvaigždučių ir sakė, jis yra tik dar vienas garsiai apie praeitį rėkiantis „kas nors“, dabar tvirtina, koks iš tiesų jis yra nuostabus. Bet Joe visada buvo nuostabus!”.
Trumpai tariant, 1986–1999-ųjų periodas tikrai nebuvo Joe „tylos metai“ – jis brendo ir 1999-aisiais subūrė jaunų muzikantų ir projektą „The Mescaleros“.
Joe fanai turbūt turėtų dėkoti jo draugui Antony Glenn, kuris pasakė: „Tau laikas įrašyti albumą, juk, po velnių, tu – Joe Strummeris!“.
Netrukus buvo surinkti ir jau minėtieji „The Mescaleros“, kurių muzikinę pakraipą Joe kartą apibūdino kaip „hip-hopabilly“.
Šį kartą jau be įrašų kompanijų spaudimo, dainos tiesiog pylėsi, o Joe skendo lapų su tekstais krūvose. „Kai tik tai prasidėjo, man pasibaigė visas popieriaus. Viešbučio kambarys atrodė kaip El-Alaminas – kur žodžiai užrašyti visur: ant cigarečių pakelių, servetėlių. Tarsi bepročio keverzojimai ant visko, kas papuola po ranka. Žodžiams tiesiog buvo laikas lįsti lauk“, – interviu 1999-aisiais sakė Joe.
„Tam, kad parašytum gerą dainą turi būti tarp genijaus ir kaimo idioto“ – kitame interviu apie savo rašymo subtilybes pasakojo Joe.
Kiekvieną įrašų studiją Joe ne tik apkraudavo lapais, bet ir pasistatydavo savo „bunkerį“ iš baldų, kuriame gyvendavo ir kurdavo kiekvienos įrašų sesijų metu.
Joe kiek nerimavo dėl naujųjų muzikantų: jis buvęs viršūnėje ir dugne, turėjo užsiauginęs odą, o „The Mescaleros“ buvo jauni ir kupini vilčių.
„The Mescaleros“ nusivilti nebuvo kada – visi trys išleisti albumai susilaukė daugybės teigiamų atsiliepimų ir buvo perkami visame pasaulyje. Atėjus sėkmei, netrūko ir įvairių kontraktų pasiūlymų: „Adidas“ bandė „užverbuoti“ „The Mescaleros“ ir tapti jų rėmėjais. Sėkmės atveju, Joe koncerto metu būtų turėjęs dėvėti tik jų produkciją, bet jis atsisakė – tai būtų buvę prieš visas jo moralines vertybes.
Joe niekada po koncerto neišvažiuodavo namo, jei dar būdavo norinčių pakalbėti ar gauti autografą, nuolatos turėjo nesibaigiantį koncerto svečių sąrašą, o į turo autobusą dažnai netilpdavo visi naujai Joe sutikti ir pakviesti kartu važiuoti žmonės.
Jo draugai buvo tiek benamiai, tiek duonos kepėjai, tiek visame pasaulyje žymūs žmonės. Jis niekada neskirstė žmonių, jam kiekvienas buvo įdomus dėl savų priežasčių.
Vienas geriausių Joe draugų, „Viva Joe Strummer“ režisierius, vienas iš „Strummercamp“ organizatorių Kevas Nicholsonas sako, jog Joe turėjo stulbinančių bendravimo sugebėjimų – jo draugai buvo tiek benamiai, tiek duonos kepėjai, tiek visame pasaulyje žymūs žmonės. Jis niekada neskirstė žmonių, jam kiekvienas buvo įdomus dėl savų priežasčių.
Nemanykite, Joe toli gražu nebuvo šventuolis: jis nebijojo „šikniumi“ išvadinti scenos apačioje agresyviai besielgiantį faną, apšaukti koncerto apsaugos darbuotojus, kai šie „per entuziastingai“ stengdavosi suvaldyti minią, o vienu metu visos Britanijos autobusų nuomos kompanijos atsisakė dirbti su „The Mescaleros“. Jų turų agentas Gary Robinsonas sakė: „Kelionės su Joe, tai tas pats kaip dešimt kartų nueiti ir grįžti iš pragaro“.
Joe buvo užkietėjęs rūkalius, kuris pusiau juokais tvirtindavo, jog iš nerūkančių žmonių reikia atimti viską, kas išrasta rūkalių, o paprastą cigaretę neretai pakeisdavo žolės suktinuke.
Tačiau Joe niekada nesistengė slėpti savo komplikuotųjų charakterio subtilybių, kaip Billy Bragg išsireiškė „jis vaikščiojo taip, kaip kalbėjo“, galbūt todėl Joe taip tikėjo žmonės: jie jautė, jog Joe – „savas“, o ne dar viena kaukę užsidėjusi, neva, tobula žurnalų viršelių žvaigždė.
Scenoje Joe tiesiog spindėjo. Vieno paskutinių Joe Strummer ir „The Mescaleros“ koncertų metu, ant scenos netikėtai užlipo Mickas Jones ir kartu pagrojo kelias „The Clash“ dainas. Šis neeilinis susivienijimas paskatino kalbas apie planuojamą „klešų“ atsikūrimą, tačiau vėliau paaiškėjo, jog šis Micko žingsnis gimė spontaniškai. Viename interviu, po eilinio gando apie „klešų“ atsikūrimą, Joe netgi pasakė: „Kartą mums pasiūlė penkis milijonus dolerių už atsikūrimą. Aš taip nežaidžiu, netgi manau, jog tai bjauru – taip prandama publikos pagarba: neturi publikos – neturi muzikos.“ Arba į gandus tiesiog atkirsdavo: „Jūs ką, negirdėjote – Mickas tapo vienuoliu?“.
Joe visada buvo tas, kuris sakė, jog kiekviena gyvenimo sekundė turi vesti prie kitos, jog negalima stovėti vietoje, reikia judėti į priekį. Tą jis ir darė nuo 1986-ųjų. Tiesa, vis dar grodavo „The Clash“ koverius su „The Mescaleros“, tačiau tik todėl, jog pasak Joe, dainos – kaip vaikai, tai negali būti kažkada sudainuota ir pamiršta.
Netikėta Joe mirtis 2002-ųjų gruodžio 22-ąją sukrėtė visus.
Visame pasaulyje tiesiog pasipylė Joe garbei skirti koncertai, skirtingi žmonės vienijosi pagerbti šį muzikantą visuose žemynuose. Viena vertus, išsipildė Joe svajonė: jis visada norėjo, jog skirtingi žmonės eitų išvien. Gaila, jog tai turėjo įvykti tokiomis liūdnomis aplinkybėmis.
„The Mescaleros“ nariai ilgai ginčijosi, ar reikia išleisti paskutinį albumą – „Streetcore“, prie kurio dirbo Joe prieš mirtį. Galų gale, panaudojus studijose dar su Joe įrašytus „juodraščius“, taip pat Joe balsą iš jo radijo laidos 2003-iaisiais, buvo išleistas „Streetcore“ albumas, turbūt vienas geriausių visų laikų albumų roko muzikos istorijoje.
Už Joe pinigus jo šeimos nariai atidarė naujos muzikos rėmimo fondą – „Strummerville“, kuris iki šiol padeda naujiems atlikėjams.
2005-aisiais Joe gerbėjai ir draugai subūrė „Los Amigos“ kolektyvą ir pradėjo organizuoti festivalį Mančesteryje „Strummercamp“ – Joe buvo didelis susibūrimų prie laužo festivalio metų gerbėjas, todėl jis net nemėgo groti festivaliuose – tokie renginiai jam buvo ne „pasirodymo“, o „bendravimo“ su žmonėmis metas. „Strummercamp“ scenos legendos kaip Billy Bragg, „The Damned“ groja šalia vietinių paauglių grupių, o festivalis niekada nepraeina be žmonių kartu dainuojančių vieną mėgstamiausių Joe dainų – Bob Marley – „Redemption Song“.
Kartą, paklaustas, kokį patarimą galėtų duoti, Joe atsakė: „Niekada nepasiduok.“
