„Heineken Open‘er“ 2011 impresijos (Foto)

Tiems, kurie vis dar gyvena didžiausio regione muzikos festivalio nuotaikomis.

Vieną sentimentalų vakarą sudarinėjau sąrašą pirmo ryškumo muzikos žvaigždžių, kurių koncertuose yra tekę pabuvoti. Paaiškėjo, kad iš kelių dešimčių vardų bene du trečdaliai buvo stebėti dabar jau triskart aplankytame heinekene. Grįžus po šiųmečio festivalio, vykusio birželio 30 d. – liepos 3 d., kaip įprasta Gdynėje, Lenkijoje, sąrašą bus galima papildyti „Coldplay“, „The Strokes“, Prince, „Pulp“, „The National“ ir dar bent penketu kitų. Solidu, kaip ir kasmet.
 
Jau muzikantų vardai kalba patys už save, bet norint suprasti „Heineken Open‘er“ mastą, verta pasitelkti ir skaičius. Štai pernai per keturias dienas festivalyje pabūvojo 60 tūkst. lankytojų iš 30 pasaulio šalių, kurie 80 hektarų erdvėje klausėsi per 120 atlikėjų. Šiemet viskas taip pat tik dar daugiau – organizatoriai skelbia, kad svečių skaičius pasiekė 85 tūkst. Nesuklysime, pavadinę heinekeną didžiausiu muzikiniu festivaliu Lenkijoje ir vienu didžiausių rytų Europoje. O dargi šiemet jis buvo jubiliejinis – dešimtasis. Sukaktis paminėta be jokio slapto koncerto (o to daug kas ir ne be pagrindo tikėjosi!), bet su įstabiais fejerverkais, šokusiais pagal festivalio istorijoje grojusiųjų muzikantų hitus.
 
Aprėpti aibės koncertų kaip ir kasmet buvo neįmanoma, niekas ir nesistengė to padaryti. Koncentravausi į savo asmeninius headlinerius, kurie ne itin skyrėsi nuo bendrų festivalio prioritetų. Štai kurie kolektyvai paliko didžiausią įspūdį:
 
Žinoma, Coldplay. Kritiški balsai vis garsiau prasitaria, kad Chriso Martino ir kompanijos aukso amžius jau pasibaigė prieš pora metų arba dar anksčiau, kai jie buvo tikra britų sensacija, variusi iš proto su „Yellow“, o vėliau – „The Scientist“ ar „Clocks“. Krislas tiesos tokiuose žodžiuose yra, bet „Coldplay“ vis dar stovi ant aukščiausio pjedestalo. Gdynėje jie buvo neabejotini favoritai – ką ir kalbėti, juk vos prieš kelias dienas favoritai jie buvo ir didžiausiame pasaulio muzikos festivalyje „Glastonbury“ Britanijoje.
 
Pirmą kartą Lenkijoje groję vaikinai atliko 1,5 val programą, per kurią buvo ypač spalvoti ir pozityvūs. Jokios melancholijos, kuri nuo seno yra „Coldplay“ atributas, bet kurios sulig 2008-ųjų albumu „Viva la Vida“ vis mažėja. Vietoj jos – fejerverkai, lazeriai, konfeti. Iki preciziškumo nugludintas šou, kas nėra savaime pliusas, bet – nepabijokim pripažinti – viena geriausių grupių pasaulyje kitaip sau nebegali leisti.
 
 
P.S. Patys grupės nariai padarė žavų reportažą iš Gdynės ir publikavo jį savo tinklalapyje.

The National. Jei „Coldplay“ yra geri ir pozityvūs berniukai (ne veltui spauda karjeros pradžioje juos pakrikštijo „Bedwetters“ – „prisišlapinančiais į kelnias“), tai „The National“ tokie tik atrodo. Praėjusiais metais Europos pagaliau atrasti, šiaip jau nuo 99-ųjų grojantys niujorkiečiai Lenkijoje buvo lengvai šizofreniški. Tradiciškai vyną geriantis vokalistas Mattas Berningeris buvo keliskart ekspresyvesnis nei įrašuose, per „Terrible Love“ ėjo gilyn į publiką, per „Mr. November“ krito ant žemės rėkdamas „I won‘t fuck us over“. Nieko, ko nebūtų daręs kituose „The National“ koncertuose, tačiau matant visa tai gyvai, per kūną bėgo šiurpuliukai. Įtikinantis pasirodymas.
 

Pulp. Skeptiškai žiūriu į atsikūrusias grupes, ypač tas, kurios grįžta po bene dešimtmečio pertraukos. Peršasi mintis, jog a) „viskas bus nebe taip“ (dažniausiai ir būna) b) „atsikūrė dėl pinigų“. Neaišku dėl ko atsikūrė 2002-aisiais išsiskyrę kadaise kultiniai „Pulp“, bet po pasirodymo „Open‘er“ jie tikrai nusipelno tik pagarbos.
 
Sąlygos groti jiems buvo tragiškos: lietus pliaupė nesustodamas nuo 15 val, šaltis – kaip rudenį, bendra festivalininkų nuotaika – desperacinė. Po poros metų 50-metį švęsiantis grupės lyderis Jarvis Cockeris su įprastu britišku humoru atsiprašė už orą ir pradėjo šou. Peršlapo dar iki pirmosios „Do You Remember the First Time“ priedainio, tačiau be užkimimo ir be menkiausio įnoringumo atliko visą daugiau nei valandą trukusią programą, kurioje dominavo kūriniai iš 1995-ųjų grupės darbo „Different Class“.
 
Sunku pasakyti, ar tai buvo „nebe taip“, nes niekas nežino, kaip buvo tada, užpraėjusio dešimtmečio viduryje, BritPop aukso amžiuje. Kaip sakė Jarvis, mes neprisimename „pirmojo karto“, nes jokio pirmojo karto nebuvo – „Pulp“ Lenkijoje ar kur nors arti niekada nebuvo koncertavę. Tačiau faktas, kad buvo gerai. „Pulp“ nuskambėjo galingai, o Jarvis Cocker pasirodė neblogesnis frontmanas ir už Prince, žinoma, jei juodu galima objektyviai lyginti.
 
 
Foals. Oksfordiečiai prie lietaus turėtų būti pripratę, tačiau ir jiems groti su šlapiais būgnais ir gitaromis buvo iššūkis. Ir vėlgi, sėkmingai įveiktas: technika nepavedė, tik, kaip teigė organizatoriai, gitaristas įsijautė tiek, kad pirštas pradėjo kraujuoti. Apskritai „Foals“ neturėjo prieš juos grojusių „Pulp“ charizmos, tačiau skambėjo užtikrintai ir įrodė, kad nebėra eilinė „linksma“ elektroroko grupė, ką apie juos buvo galima pagalvoti 2008-aisiais po tokių hitų kaip „Cassius“ išleidimo.
 
 
Prince. Ar galima festivalyje groti dvi valandas? Galima, jei esi reitinguojamas kaip antroji festivalio žvaigždė („Coldplay“ #1) ir po tavęs didžiojoje scenoje nenumatytas joks pasirodymas. Prince ir grojo, darydamas tai taip virtuoziškai, kaip išmoko per 25 metų karjerą. Įprastai į roką ir elektroniką besiorientuojančiame „Heineken Open‘er“ Prince buvo neįprastas svečias, tačiau šio muzikanto kalibras pernelyg didelis, kad nesulauktų dėmesio. Funk‘as buvo tai, ko festivalyje tikrai nebuvo per daug, Prince tai ir davė. Kartu su kalnu geltonų ir violetinių konfeti, žibėjusių dar kitą dieną sugrįžus prie pagrindinės scenos.
 
(video negalime pasiūlyti – Prince komanda žvaigždės ne tik kad neleido fotografuoti, bet ir pasirūpino, kad YouTube neliktų nė vieno vaizdo įrašo iš koncerto)
 
The Strokes. Šiemet festivalis pasiūlė mažai „grynų“ roko grupių, tokių, per kurių pasirodymą atsiranda grėsmė pamesti batą per masinį šokinėjimą ar būti suspaustam kaip domino kaladėlės pusiausvyrą prarandančios minios (kiti festivalininkai tyčia to siekia, sako, jiems smagu). „The Strokes“ iš headlinerių tokie buvo bene vieninteliai. Prisiminęs skaudžias poros metų senumo patirtis, kai minia čia pat, „Babie Doly“ stadione, pakvaišo dėl panašaus skambesio „Arctic Monkeys“, nesibroviau artyn scenos. Tačiau ir iš toli vaizdas džiugino: šiuolaikinės indie rock scenos atgaivintojai iš Niu Jorko kaip visada sugrojo be menkiausios klaidelės, garsas buvo nuostabus, Juliano Casablanco vokalas – geresnis nei įrašuose.
 
 
 
These New Puritans. Atsitiko tai, kas nutinka daugeliui šiuolaikinių eksperimentinių grupių, tarp jų ir tokiems grandams kaip, pavyzdžiui, MGMT. „These New Puritans“ su savo industriniais garsais, taip puikiai skambėjusiais jų albume „Hidden“, gyvai visiškai nesusitvarkė. Harmonijos trūkumą buvo bandoma užgožti ypač garsiais būgnais, tačiau kai vokalistas nepataiko į toną, tai menkai gelbsti. O galbūt tai yra muzikos standartus laužančių naujųjų puritonų įvaizdžio dalis? Net jeigu ir taip, saujomis sceną palikusi publika to nesuprato. Renkuosi jų įrašą, o ne koncertą, bet noriu pamatyti šią grupę po metų kitų. „Foals“ kadaise irgi skambėjo taip, kad geriau gyvai negrotų, o šiemet su pagrindine scena ir lietumi susitvarkė be priekaištų.
 
 
James Blake. Labiausiai openeris džiugina tuo, kad kasmet atveža po ne vieną sparčiai kylantį naują talentą. Sausį „Laike“ aprašytas James Blake yra būtent toks. Gimtojoje Jungtinėje Karalystėje jis nespėja skaičiuoti fanų, kaip, panašu, ir Lenkijoje. Paklausyti jo susirinko sausakimša „Palapinės“ scena, Jamesas kukliai atsakė, kad „kol kas dar nėra prie tokio palaikymo pripratęs“. Tada pradėjo groti žemiausius žmogaus ausiai girdimus garsus ir nepastebimai, pamažu, kaip ir dera jo atliekamai minimalistinei muzikai, surengė tai, ką galima pavadinti vienu geriausių šiųmečio Openerio pasirodymų. Žinoma, tik tiems, kurie turėjo kantrybės.
 
 
Viskam pasibaigus organizatoriai, apeliuodami į festivalio metu Prince atliktą Michaelo Jacksono koverį „Don‘t Stop Till You Get Enough“, išplatino pranešimą, kuriame žadėjo nesustoti, ir kitais metais pradėti antrąjį „Heineken Open‘er“ dešimtmetį. Jei kasdien į taupyklę mesite po litą, per metus surinksite daugiau, negu reikia keturių dienų bilietui su vieta palapinių miestelyje. Už tai gausite keturias dienas muzikinių atostogų su pirmo ryškumo žvaigždėmis, kurių į Lietuvą metų bėgyje atvyks koke 5 proc. (bet atvyks. Pavyzdžiui šiemet „Žalgirio arenoje“ gros taip pat heinekene pasisekimo sulaukę „Hurts“, su kuo Lietuvos koncertų organizatorius sveikiname ir koncerto labai laukiame). Pirmąją monetą verta įmesti dabar pat.
 

Tekstas: Karolis Vyšniauskas
Nuotraukos: organizatorių
Lo-fi video: fanai

2011, Coldplay. Pulp, festivalis, Heineken Opener, Lenkija, The Strokes

Naujausi komentarai
Vytautas
2011-07-12, 11:07
Gaila, nepavyko nuvykti, o taip norėjau į FOALS'us ir National'us pavėpsot... O dar iš nuotraukų matos, kad liūdna nebuvo.
s.v.
2011-07-11, 21:43
Tikrai galingas renginys. Skaityti įdomu, o dalyvauti tikriausiai nepakartojama. Laikas mesti monetas:)
2011-07-11, 12:46
Nuotraukos tikrai pribloškiančios, net nebesinori pykti ant organizatorių, kad tiek mažai fotografų akredituoja.

Reda, neįsivaizduoji, kaip paglostei ego.
E.
2011-07-11, 11:34
Teksto dar neskaičiau, bet nuotraukos yra tokios geros, kad man net pritrūko epitetų savo emocijai išreikšti :)
Reda
2011-07-11, 10:48
Karolis kaip visada gerai aprašo muzikinius dalykus.
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai