Teritorija, kurioje karaliauja Rolandas Rastauskas

Knyga, pažymėta užrašu „Privati teritorija“, nedraudžia įeiti, o priešingai – kviečia užeiti. Tik jau kelio atgal nebebus, pradėjęs klaidžioti eseisto ir poeto Rolando Rastausko literatūriniais keliais, šaligatviais ir skersgatviais, negalėsi sustoti.

Rašytojo sąmonė it srauni upė neša skaitytoją ten, kur pasaulis matomas autoriaus akimis. Su rašytoju susitinkame Kaune, tarpinėje stotelėje tarp Palangos, autoriaus namų, ir Vilniaus, kur leidykla „Apostrofa“ leidžia jo esė ir poezijos rinkinius.

Literatūriška RoRa tikrovė

Nacionalinės premijos laureatas, Klaipėdos universiteto docentas Rolandas Rastauskas, žinomas kaip RoRa, savo atvykimą į Kauną nupiešė itin literatūriškai, tarsi pradėtų rašyti trečiąjį esė rinkinį: „Šiandien turėjau įvykdyti du projektus – nupirkti Himalajų druskos ir pasikelti funikulieriumi. Abu įvykdžiau sėkmingai. Pakilęs ir pasukęs kairėn praėjau iš atvirukų pažįstamą Kristaus prisikėlimo bažnyčią ir šalia stovinčiame pastate išvydau, maniau, kirpyklos, o iš arčiau – pilvo šokių studijos – iškabą „Kairo žvaigždė“. Tada supratau, kad esu Kaune.“

Būdamas vienu žymiausiu nūdienos lietuvių eseistu, autorius gana paradoksaliai piešia mūsų literatūros erdves: „Mes gyvename tokioje epochoje, kai viskas apvirtę aukštyn kojomis ir virsta toliau, mes tarsi pakabinti nuolatinio virsmo erdvėje. Visas pasaulis, kartu, žinoma, ir Lietuva, nepaisant tariamos globalizacijos iš tikro atomizuojasi tiesiog akyse, ir jei mes dar kalbame apie rašto žmogų, tai tokioje atomizuotoje erdvėje jam vis sunkiau patenkinti didelio būrio skaitytojų lūkesčius. Daugelis iš mūsų suvokia, kad aptarnauja tik labai mažą būrelį. Prieigos prie įvairių informacijos šaltinių kuria tikrus skaitytojų „getus“, laisvė rinktis tave paradoksaliai užsklendžia „gete“, ir tu ilgainiui supranti, kad tau daugiau nieko kito ieškoti nebereikia. Tas „getas“, kartoju, yra aptarnaujamas savų autorių, kurie parūpina suvokėjui patogią literatūrą, kiną, muziką.“

Žinomų RoRa esė rinkinių „Kitas pasaulis“ ir „Privati teritorija“ gimimo procesas neatsiejamas nuo ilgo kūrybos laikotarpio, kurį skaitytojai it ekrane galėjo stebėti Lietuvos spaudoje: „Rašydamas laikraščiui „Lietuvos rytas“, aš visada žinojau, kad rašau... į kitas nepanašią knygą, sykiu į mūsų literatūrą atėjo nemažai žmonių, kurie laikraštiniu stiliumi ėmė rašyti romanus ir tapo labai populiarūs. Po dešimtmečio „Lietuvos ryte“ supratau, kad laikraščio ir mano „romanas“ pasibaigė, knyga parašyta ir belieka ją išleisti. Vėliau ėmiau rašyti žurnalui „Verslo klasė“, kur ligi šiol tebeturiu savo skiltį, ten faktiškai gimė mano antrasis esė rinkinys.“

Rašytojas ir jo tekstas

Įvairios kultūros premijos ir stipendijos – bene vienintelis būdas lietuvių autoriams gauti šiokį tokį materialinį ir moralinį atlygį už kūrybos kančias bei indėlį į krašto kultūrą, finansinė rašytojų padėtis Lietuvoje apgailėtina. Rašyti gerą literatūrą ir dar kažką dirbti, pasirodo, beveik neįmanoma: „Lietuvių rašytojai nežino, kas yra tikri pinigai. Tokia situacija gimdo gana iškreiptą vaizdą, skaitytojams sunku patikėti, kad kažkur pasaulyje yra autorių, galinčių užsidirbti iš rašymo. Didžiąją rimtosios lietuvių literatūros dalį parašo literatai mėgėjai, kurie gyvenime dar kažką veikia. Tokie menininkai negali kurti pilna jėga. Manyti, kad po darbo tu dar kažką padarysi – tėra iliuzija.

Turiu pažįstamų, kurie gyvena vien iš rašymo, ir matau, kokie nervingi, kompleksuoti, kokie įsitempę ir be laiko suvargę šie puikūs autoriai. Mano situacija galbūt šiek tiek skiriasi, ji net truputį paradoksali, nes dėstydamas universitete aš rašau žurnalui, t.y. aš turiu darbą ir sykiu stengiuosi rašyti taip tarsi nepastebėčiau, kur aš esu ir kam rašau – vis tiek rašau tą patį tekstą, kurį turbūt rašyčiau nepriklausomai nuo „leidinio maitintojo“ krypties, politikos ir pan. Kitas momentas – visi tekstai mūsų su Giedre (Giedrė Kadžiulytė „Apostrofos“ direktorė, knygų leidėja ir redaktorė – aut. pastaba) išleistose knygose reiškia jau visai ką kita, nei būdami laikraščio ar žurnalo kontekste, nes pastarasis spinduliuoja savo „pražūtingą“ radiaciją. Knygoje jie sugula vienas šalia kito, ima kalbėtis tarpusavyje ir gyventi visiškai kitokį bendrą gyvenimą.“

Paklaustas apie privačią RoRa teritoriją, rašytojas nesileidžia į geografinius išvedžiojimus: „Kai matome užrašą „Privati teritorija“, žymintį kažkieno valdas, – mums viskas aišku: „Neik, šaus!“, o mano knygoje skaitytojas atsiduria įvairiausiose vietose – nuo Transilvanijos ligi Las Vego. Niekada neturėjau ambicijų kurti įprastinę kelionių literatūrą, kurioje gana objektyviai fiksuojami ir aprašomi kelionės objektai ar lankytinos vietos. Aš rašau ne apie konkrečią vietą, bet apie tai, ką ta vieta daro su manimi. Vadinasi, tarkime, Venecijoje aš galiu prisiminti kokią nors mokyklos laikų meilės istoriją, ir Venecija bus svarbi tik tiek, kiek ji, kaip katalizatorius, paveikė mano atmintį. Tai nėra kelionių literatūra tikrąja to žodžio prasme, tai greičiau bandymas užfiksuoti savotišką „topografinį sąmonės srautą“ ir pabandyti jame atrasti save arba, tiksliau, savo melodiją.“

Neberašomos pjesės

Rolandas Rastauskas, dar aštuntame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjęs rašyti pjeses, dabar vengia šio žanro: „Rašyti teatrui neturint garantijų, kad parašytas tekstas bus realizuotas, manau, beprasmiškas užsiėmimas. Dramaturgija – taikomasis žanras. Kai nebuvo galima atvirai kalbėti apie žmonių išgyvenimus, sovietinis cenzūruojamas teatras mus katapultuodavo į poetinio, metaforinio teatro erdves. Dabar, kai galima kalbėti tarsi apie viską, staiga paaiškėjo, kad mūsų teatrinė mokykla tam nepasirengusi. Matome, kad aktoriai tampa be galo dirbtini, mėgindami papasakoti, kaip mes gyvename, – natūralistinis teatras staiga tampa itin netikroviškas, primenantis „lėlišką“ teleserialų stilistiką. Šiuo metu teatras yra pakibęs, jis nežino, ar jam pajudėti į kažkurį „getą“ ir imti pasakoti intymias, skaudžias istorijas mažam būreliui ištikimų žiūrovų, t.y. ieškoti naujojo intymumo, ar, priešingai, – kalbėti su daugybe žmonių klasikos ar miuziklų pagalba.“

Nacionalinės premijos laureato dalia

Nacionaline premija už žaismingos ir ironiškos eseistikos būtį pasaulyje ir sakinio eleganciją apdovanoto rašytojo nuopelnų našta stipriai neslegia, dažnai pats apie tai neprisimena, kol neprimena kiti: „Jei mes įsivaizduojame, kad tai premija už viso gyvenimo nuopelnus, tada aš pabundu ir užmiegu jau su antkapiu. (Iš tiesų premija paprastai teikiama už septynerių metų kūrinius – aut. pastaba.) Taigi, kol kiti neprimena – aš neprisimenu. Kai primena – irgi niekas juk nepasikeičia. Išmintingiausia, ką žmogus gali padaryti tokiu atveju, tiesiog nekreipti dėmesio. Buvo ir tokių narsuolių, kurie sakė: „O juk dabar turi progą atsisakyti tos premijos!“ Buvau nominuotas savo leidyklos, tad, manau, mano leidėja nebūtų laiminga, jei būčiau atsisakęs. Sykiu laikau, kad tai visos lietuvių eseistinės mokyklos, kuriai turiu garbės priklausyti, apdovanojimas“.

Nors trumpam įsliūkinę į Rolando Rastausko neaprėpiamas eseistikos erdves, grįžtame, laukdami naujų literatūrinių kelionių, kurios, anot Rolando, dar neskubės virsti romanais...

Lina Sabaitytė
Nuot.;  Raimondos Kolupailaites

Apostrofa, Privati teritorija, Rastauskas, Rolandas Rastauskas

Naujausi komentarai
Tomas
2013-11-02, 23:25
RoRa Marš marš tratata
Tomas
2013-11-02, 23:25
RoRa Marš marš tratata
2013-03-25, 16:25
Keip sakei? Surasiu padarysiu vysūr vyską a daba atimei?? :D
Ponelė Niekas
2011-05-18, 08:03
Dėstytojas kurio dėka susipažinau su Baudelaire ir tikriausiai vienintelis dėstytojas kurio paskaitų taip laukiu.
Lina
2011-05-17, 19:33
Idomus zmogus. Idomus straipsnis.
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai