Šią nuostabią vietelę atradau dar praėjusią vasarą, kai vaikščiodamas Vilniaus senamiesčio mažomis gatvelėmis ieškojau jaukios ir mažai lankomos vietos. Tada dar nežinojau ar ta vieta tikrai mažai lankoma, ar ne, bet pasirodė labai miela savo paprastumu ir įdomiais sprendimais.
Kai pirmą kartą pamačiau, buvau gerokai nustebintas, kad Vilniuje yra tokia vieta (kavinė, baras, restoranas ar alaus virtuvė), kuri ant stalų netiesia staltiesių, o vietoj jų – didžiuliai popieriaus lakštai. Tokie rusvi, į kuriuos senais laikais sukdavo rūbus, pakuodavo įvairiausius daiktus ar šiaip kur buityje panaudodavo.
Šį kartą nesusilaikiau ir pasiteiravau padavėjos, ar ne per brangu kaskart naujam svečiui keisti tokią „staltiesę“. Ji man linksmai ir nesivaržydama atšovė: „Ne! Juk nežinai kada koks genijus užeis. O jei jis neturės ant ko užsirašyti kilusios naujos idėjos?“ Todėl ant kiekvieno stalelio vietoj įprastų atributų: servetėlių, peleninių ir krapštukų, stovi indeliai su pieštukais. Smagumėlis. Gali laukdamas kol atneš užsakymą keverzoti pieštukais ant stalo ir niekas nekreips į tai dėmesio, nes dauguma tuo ir užsiima.
Staltiesė išsinešimui
Kol laukiau savo užsakymo, atkreipiau dėmesį į prie gretimo stalelio sėdinčią merginą. Iškart pasirodė išskirtinė. Suvalgė pirmą patiekalą, po to desertą, dar namų vyno išgėrė ir visą tą laiką kažką intensyviai piešė. Jautėsi tai intensyvūs, tai silpnesni pieštuko brėžimai. Staiga pakilo, paprašė sąskaitos ir, visai nenustebau, „staltiesės“ išsinešimui.
Turbūt šauniausia „Rene“ vieta – prie įėjimo, kur stovi trys nedideli staliukai. Jei radai vietą, vadinasi pasisekė, nes esant netoli rotušės, netoli Didžiosios gatvės ir visai greta Stiklių, kur begalės turistų vaikšto, gali ne visada pasisekti.
Šį kartą dėl pasitaikiusio prasto oro turėjau lįsti į vidų ir džiaugtis kitais malonumais. Nepatikėsit, bet buvau gerokai nustebintas. Pirmiausia, ypatingai maloniu padavėjos aptarnavimu, kas pas mus retenybė, antra – maistu, trečia – muzika, ketvirta – alumi, ko nelabai mėgstu, o penktą palieku jums patiems atspėti…
Katiliukas, ne katilas
Taigi padavėjos. Kiek teko pastebėti, tik merginos. Malonios, žavios, linksmos ir nebijančios būti savimi. Gal šiek tiek ir nenatūraliai, tačiau tai visai netrukdo. Kiekviena nešioja katiliuką – senovinę skrybėlę, tokią pat, kokią nešiodavo Čarlis Čaplinas. Juodai baltai apsirengusios ir besišypsančios. Tikrai nustebino, kai padavėja pasakė, jog jie turi tradiciją susipažinti su svečiais, todėl pati prisistačiusi paklausė mano vardo. Žavu. Puikus marketingas. Užteko tik vardo paklausti.
Tobuliausias troškinys
Užsisakius patiekalą kiekvienas svečias sulaukia paštininko dovanos, o tiksliau – stalo įrankių sudėtų į voką, ant kurio užrašytas svečio vardas ir mažytis asmeninis palinkėjimas. Ant mano voko buvo užrašyta – „Pašėlusiai žaismingų pavasarinės saulės zuikučių“. Vėliau supratau, kad ši užuomina buvo apie patiekalą, kuris paliko neišdildomą įspūdį.
Valgant pajutau ir saulės zuikučius, ir pašėlusiai žaismingus aitriuosius pipirus, ir karštą meksikietišką aštrumą. Jautienos troškinį sunku bus užmiršti. Plonomis juostelėmis supjaustyti švelnaus skonio jautienos gabalėliai, troškinti pomidorų ketvirčiai, juodosios pupelės ir, žinoma, prieskoniai.
Jei ne ypatingas prieskonių pasirinkimas, turbūt tai būtų eilinis aštrus troškinys. Čia kiekvieną ingridientą galima matyti, jausti, uosti atskirai ir nepertrintą, nepertroškintą ir nepermaltą, ir svarbiausia, kiekvienas jų turėjo savo skonį. O įvairios žolelės ir kmynai viską sujungė į visumą. Jei nebūtų buvę aštraus padažo, būčiau jo ir nepasigedęs, nes troškinys buvo tiesiog idealus.
Muzika ir žaidimai
Mėgaujantis tokiu paprasto maisto meno šedevru, fone girdėjau skambant muziką. Iš pradžių visiškai nekreipiau dėmesio, nes jos net negirdėjau. Paprastai tokio tipo baruose, kavinėse ar restoranuose klasikinės muzikos, o tiksliau operos, neišgirsi. Žinot, ji visai netrukdė nei valgyti, nei mėgautis alumi, nei dirbti kompiuteriu. Dažnai gi būna, kad neįprasta muzika ar netinkamoje vietoje grojama, kad vargina ir erzina. Bet ne čia.
„Rene“ alaus virtuvėje geriant alų ir skambant klasikinei muzikai sugalvojau išbandyti vietinio alaus. Visgi šis baras ir šiaip netradicinis, tai ko nepabandžius naujų dalykų. Užsisakiau belgiško Kwak alaus, kuris pilstomas į išskirtinai šiam alui gaminamus bokalus panašius į kolbas su medinėmis rankenomis. Jis lengvesnis ir turintis malonų vaisių skonį. Ne, jis nesaldintas jokiais sirupais ar saldikliais. Tai natūralių procesų darinys.
Mėginau suprasti, ką jaučiu. Galbūt prieš tai valgyto troškinio aštrumas pakeitė skonio receptorius, tačiau lengvas medaus, duonos ir vaisių skonis buvo malonus ir nevarginantis. Tarsi kokiame žaidime atsiverčiau meniu pasitikrinti, ar atspėjau, ką pajutau. Pasirodo turėjau jausti bananų, ananasų ir mangų skonį. Sunkiai sekėsi juos pajusti, nes nesu didelis alaus mėgėjas ir specialistas, bet visgi smagu save išbandyti.
Iki pasimatymo!
Šį kartą kainų neminiu, nes noriu jus supažindinti su vieta, kuri tikrai neturėtų varginti skaičiais ar keistais valgių pavadinimais. Verta apsilankyti „Rene“ alaus virtuvėje, pajusti kiekvieną žavią akimirką, kiekvieną mažą detalę supančią vos tik įžengus pro duris ar sėdint lauke, vienoje mažiausių Vilniaus gatvių. Jei tektų vertinti balais, įvertinčiau 9 su plius. Ne dešimt, kad dar liktų kur tobulėti.
Būtinai apsilankysiu ir ne kartą!!!
Ramūnas Dieliautas
Fot. Vincas Alesius
