Debiutinė Ievos Toleikytės knyga pro akis nepraslysta jau vien dėl subtilaus ir vykusio viršelio. O tekstai taip įtraukia, kad nejučia perskaitai juos visus beveik vienu prisėdimu. Autorei vos dvidešimt metų, tačiau pasirodęs „Garstyčių namas“ buvo įvertintas kaip viena kūrybiškiausių praeitų metų knygų.
Ievai Toleikytei sekasi pasakoti. Ji jaučia kalbą, o jos apsakymams būdingas atidumas, psichologinių būsenų akcentavimas ir pasaulis, kuriame nublankusios ribos tarp sapno ir realybės. Šiek tiek kafkiška, šiek tiek panašu į fantasmagoriškas Bruno Šulco istorijas. Su Ieva kalbamės apie jos santykį su kūryba, įvertinimo prasmę ir vietų reikšmę.
„Garstyčių namas“ buvo išrinktas į kūrybiškiausių 2009 m. knygų dvyliktuką, palankių vertinimų savo apžvalgose jam negaili ir literatūros kritikai. Ar tikėjaisi tokio įvertinimo?
Žinoma, svarbu žinoti, jog knygą pastebėjo, kažką joje rado, nes rašau ne į tuštumą, o žmonėms. Tam tikra reakcija, palanki ar ne palanki, svarbu „gyva“, verčia patikėti, kad tie tekstai kažko verti ne tik man, bet ir kitiems. Svarbu tai jausti. Kita vertus, į visokius „-iausių“ knygų sąrašus visada žiūriu kiek įtariai. Mano įsivaizdavimu, turėtų būti sunku atrinkti kūrybiškiausias ar geriausias knygas, nes tai pakankamai subjektyvu.
Tai, kad mano tekstai pateko į dvyliktuką dar neužtikrina, kad knyga „gera“,- ją pastebėjo. Iš tiesų išėjus knygai nelabai svarsčiau, kokių kritikų atsiliepimų ji sulauks. Labiau rūpėjo, ką pasakys mama, tėtis ir kiti artimi man žmonės.
Vis dėlto kaip ir kiekvienam į viešumą išeinančiam autoriui tikriausiai tenka susidurti su kritika. Kaip į ją reaguoji?
Stengiuosi reaguoti blaiviai. Nieko naujo šiuo klausimu nepasakysiu – pastabos yra svarbesnės, bet jas perfiltruoti ir atsirinkti ne taip paprasta. Kartais kritika gali ir sukaustyti, nors esu linkusi manyti, kad dažniau ji skatina augti (ar bent turėtų tai daryti).
Palanki kritika padeda, nes pradedi labiau tikėti savo darbu, bet jos prisibijau. Svarbiausia, kad kritika budintų, o ne migdytų.
Kas Tau apskritai yra kūryba? Būtinybė, savirealizacija, noras praneši tam tikrą žinią, būdas fiksuoti išorinio ir vidinio pasaulio kitimą?
Veikiausiai visi išvardyti dalykai.
Tikriausiai ne kartą teko girdėti šį klausimą, bet vis dėlto: iš kur semiesi daugiausia įkvėpimo?
Pati frazė „semtis įkvėpimo“ man šiek tiek kelia šypseną. Aš nežinau. Man atrodo, kad pati gyvenimo visuma, ir dažnai sunku suskaidyti ją į dalis. Įvairūs skirtingi įspūdžiai – prisiminimai, sapnai, nerimas, nežinia, bičiulių pasakojimai, smulkūs kasdienybės įvykiai, susitikimai, vietos, literatūra, kinas, miestas, gamta, galima nueiti ligi pačių banalybių, o kartais nuobodulys ir nykuma įkvepia – visi tie dalykai iš skirtingų sferų susidėlioja į vieną mozaiką, pavyzdžiui, apsakymą; transformuojasi, perauga į kažką kitą, tampa nepriklausomu pasauliu, kuris visgi susideda iš kažkur regėtų detalių ar jų atspindžių. Tačiau būna ir patirčių, kurios tiesiogiai pastūmėja rašyti, pavyzdžiui free jazz‘o koncertas.
Literatūros kritikė Jūratė Čerškutė pastebėjo, kad „Garstyčių namas“ – vienintelė profesionalės, kitaip tariant, filologės knyga tarp visų praėjusių metų literatūros debiutantų. Kaip manai, ar filologijos studijos iš tiesų padeda žodinėje kūryboje, ar jų vis dėlto nesietum su tekstų kokybe?
Man atrodo, kad jau pats klausimas, kaip filologijos studijos veikia žmogų, yra labai individualus. Intensyvus klasikos skaitymas verčia susimąstyti apie savo tekstų kokybę, bet kita vertus, esminis skaitymas man prasidėjo kokioje dešimtoje klasėje, tad nelabai kas ir pasikeitė.
Gal požiūris tampa su laiku vis kritiškesnis ir nuo to rašyti yra tik sunkiau, bet veikiausiai turėčiau tuo tik pasidžiaugti. Iš kitos pusės, galiu pasakyti, kad studijos išdegina labai daug laiko. Aš noriu dabar studijuoti. Dabar toks laikas, kai degina skaitymo, žiūrėjimo troškulys; labai dažnai vietoj rašymo pasirenku skaitymą ar kiną.
Kokie kūriniai – literatūros, kino, muzikos, teatro – Tave žavi, jaudina, įkvepia?
Labiausiai sukrečia visada tai, kas tą akimirką man ir pačiai, kaip žmogui, yra aktualu. Tai, kas ateina savo laiku. Taip buvo ir su „Stalkeriu“, ir su Pontopidano „Peru, laimės kūdikiu“; tai vis kūriniai, kurie atsako į kažkokius tuo metu deginusius klausimus ir nukreipia judėti toliau. Kitaip tariant manau, kad „žavėti“ ne visada sutampa su „jaudinti“ ar „paveikti“(„įkvėpti“).
Viename interviu esi minėjusi, kad visada jausi savotišką melancholiją vaikystei, nes joje liko prarastų vietų. Ar vietai apskritai teiki didelę reikšmę? Kokios yra Tavo vietos?
Nostalgiją jaučiu ne pačiai vaikystei, kiek vietoms iš jos. Iš tikrųjų man vietos labai svarbios, neretai svarbesnės už žmones jose. Netgi sapnuose dažniausiai įspūdingiausias dalykas būna vieta, o ne joje veikiantys personažai. Kita vertus, vieta sugeria žmones, ir neseniai pagalvojau, kad gal priežastis, kodėl taip traukia prarastos tėčio kaimo vietos, yra ta, jog ten viskas buvo gyva, viską tarsi galėjai matyti aplinkoje.
Aš nemėgstu naujų vietų, jos tarsi neturi žmonių istorijos. Žinau, kad pakankamai naivu taip galvoti, ir tai yra daugiau įsivaizdavimai, nei tiesa (dažnai atsiduriu kuriame nors Vilniaus kieme ir apima labai stiprus pojūtis, kad čia galėjo ir gali vykti bent penkių knygų veiksmas, nors žinai, kad veikiausiai nieko tokio ten ir nevyko), bet tai ne taip svarbu.
Mano vietos paprastai būna apleistos ar tiesiog senos, pilnos didelių, išgaubtų ar netikėtų erdvių. Dar žavi miegamieji daugiabučių rajonai. Bet kuriuo atveju, vieta turi atverti ir kalbėti, kažką reikšti. Tokias vietas verta pamatyti, tokių galima ieškoti.
Dar būna literatūrinės vietos, į kurias tarsi įaugusi kažkur perskaityta jų reikšmė, dėl to jos tampa įkrautos minčių krūvio ir vėlgi daro žymiai didesnį įspūdį. Pavyzdžiui, perskaičius Kunčino „Tūlą“, sąmonėje atsirado „Tūlos vietos“ ir panašiai. Tad nors neretai drįstu pamanyti, kad vieta yra žymiai svarbesnė už žmogų, jos svarba dažnai priklauso būtent nuo žmonių, jų istorijos, kūrybos, minčių.
Daugelio dėmesį patraukia tai, kad „Garstyčių namas“ – labai kinematografiška knyga. Ar kada nors esi svarsčiusi, kaip galėtų atrodyti pagal ją pastatytas filmas?
Manau, kad toks mano paimprovizavimas būtų pakankamai diletantiškas.
