Visi kauniečiai, neabejingi kino ir savo miesto kultūros likimui, kiekvieną penktadienio vidurdienį laukiami prie „Romuvos“ kino teatro, kur tyliam protestui renkasi žmonės kavingais veidais.
Apleistame, nešildomame pastate festivaliai lankosi tik retkarčiais, o kadaise tai buvo vienas svarbiausių Kauno kultūros taškų, dar gūdžiais 1940-aisiais pirmą kartą įjungęs projektorių ir ilgus metus džiuginęs lankytojus kino magija. Nors ir pripažinta kultūrine vertybe, „Romuva“ jau kelerius metus merdėja ir didžiąją metų dalį laikoma uždaryta. Už tai, anot protestuotojų, laurus turėtų atsiimti ponas „Š“, nuomojantis kino teatrą.
Apmaudu, kad kinomanai Kaune turi klauptis ant kelių prieš savivaldybę ir rėkti apie tai, kas turėtų būti akivaizdu – dabartinė seniausio Lietuvos kino teatro būklė yra apgailėtina ir nedovanotina. Kultūra ir taip išgyvena ne pačius geriausius laikus, o žmonės vis labiau grimsta į lengvabūdiškų pramogų, tuščiavidurio popso liūną. Kodėl žmonių sąmoningas noras plėsti kultūrinį akiratį yra sėkmingai žlugdomas, vilkinant taip reikalingo kino teatro gaivinimo procesą? Visuomenės bei savivaldybės dėmesį atkreipti galime tik parodydami, kad nesame abejingi.
O kauniečiai tam jau turėjo ne vieną progą. „Romuva“ trumpam priminė apie save pernai rudenį vykusio Tarptautinio Kauno kino festivalio metu. Organizatoriai tuomet teigė aiškiai pajutę, jog jų programos apimtį riboja kino teatrų trūkumas Kaune. Į erdvią, apie 400 vietų talpinančią salę festivalis pritraukė gausybę lankytojų, ne vieną seansą galima pavadinti anšlaginiu. Ar gali būti geresnis įrodymas, kad Kaune kultūringas, aukšto meninio lygio kinas taip pat yra laukiamas ir pritrauktų nemažai susidomėjusių akių?
„Romuva“ galėtų tapti atsvara komerciniams kino teatrams, nuolatine kino gurmanų būriavimosi vieta. Nuolat organizuojami penktadieniniai kavos gėrimo seansai prie „Romuvos“ byloja apie miestiečių susirūpinimą, tikėjimą, kad kažką šioje situacijoje galime pakeisti. Balandžio 17 d. minėsime 70 metų sukaktį nuo dienos, kai šis kino teatras pirmą kartą pravėrė duris; galbūt, susirinkę tą dieną, kažką sugėdintume, parodydami, kaip negarbingai Kaune elgiamasi su Lietuvos kultūros paveldo objektais?
Na o kol kas, nepamirškime bent jau ateiti, išgerti kavos ir pasidalinti mintimis su kitais „Romuvos” gelbėtojais šio penktadienio vidurdienį. Kauniečiai, parodykime, kad ir mums reikalingas savas, nekomercinis kino teatras!
Martynas Gedvila
Nuotraukos Audriaus Kriaučiūno iš 04.02 vykusios akcijos
