Kada popsas reikalingas? arba Andriaus Užkalnio knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“

Paprastai gerai parduodamas daiktas, ypač, jei tai susiję su kultūra, vertinamas daugiau nei kritiškai. Visi, kas netingi, į kairę ir dešinę švaistosi sąvokomis „popsas“, „niekalas“ ar „vienadienė sėkmė“. Visai neseniai į rankas papuolė žurnalisto Andriaus Užkalnio ką tik „iškepta“ knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“.

Pirmasis leidimas buvo išpirktas taip greitai, kad daugelis dar tik išgirdusių apie šią naujieną, jau nebespėjo jos gauti. Tačiau dabar ir jie gali atsipūsti: antrasis leidimas jau knygynuose. Kas gi už to stovi? Gal tai dar vienas gerai išreklamuotas „literatūrinis popsas“, kurį megztosios beretės nelyginant inkvizitoriai pasiruošusios pačiupti ir mesti į laužą? O gal knyga išties verta dėmesio? Būtent tai ir pabandysiu trumpai panagrinėti, apžvelgdama, mano nuomone, silpnąsias ir stipriąsias A. Užkalnio knygos puses.

Knygos autorius pas mus vertinamas itin kontroversiškai. Taigi galiu tik įsivaizduoti, kokią reakciją pasišventusiems nacionalistams sukėlė „tautos gėda“, „mėsainių karaliumi“ ir „lietuvių kalbos ir kultūros darkytoju“ pravardžiuojamo žurnalisto knyga ne apie Tėvynę (ir vėl, kad jį kur bala!). Na taip, A. Užkalnio pomėgis laurus atiduoti vienai ar kitai užsienio šaliai (kad tik ne Lietuvai!) gana ryškus. To nevengta ir šioje knygoje. Tačiau, mano galva, šiuokart tai netgi buvo reikalinga. Prisiminus paskutinę savo pačios viešnagę Anglijoje, kartu atmintyje iškyla ten įsikūrusių tautiečių pastabos apie anglus ir jų gyvenimo būdo keistenybes. Ne paslaptis, jog tai komentuodamas tūlas lietuvis dažniausiai sukioja pirštą prie smilkinio ir iki ašarų juokina jo aplankyti atvykusius giminaičius (dažniausiai kliūna karšto ir šalto vandens kranams). Kaip itin taikliai pastebėjo knygos autorius, daugelis tokiais atvejais vartoja žodį „nesąmonė“. Taigi autorius ėmėsi iš dalies Sizifo darbą primenančios užduoties – paaiškinti visas tas „nesąmones“ ir net nurodyti šių nesusipratimų priežastis. Beje, dėl pastarosios ambicijos knyga užsitarnavo mano pačios simpatijas. Mėginimas išaiškinti skaitytojui (apie jį patį – kiek vėliau), kodėl neverta įsižeisti, kai anglas ima ir išrėžia, jog Lietuva – „kažkur ten, kur Rusija“, arba gūžteli pečiais išgirdus apie Baltijos kelią – drąsus žingsnis. Dar pavojingesnės rodosi pastangos per reakciją į tos šalies gyventojų ypatumus atverti nacionalinius, lietuviškuosius skaudulius: neretai perdėm stropiai sergėjamą kalbą ar beatodairišką pareigą „patarti“ bet kur ir bet kada.

O dabar – apie tai, ką būtų galima laikyti tiek privalumu, tiek trūkumu – skaitančiųjų auditoriją. Ji kaip reta tikslinga, ir tą akivaizdžiai rodo knygos populiarumas. TEN išvykusį nacionalinį turtą galima būtų skirti į dvi pagrindines grupes: tuos, kurie alksta žinių ir mokslo, ir tuos, kurie išvyko tiesiog užsidirbti. Knyga orientuota į antruosius. Ginkdie, nenoriu nieko įžeisti, tačiau dažnas jų Big Ben‘ą mato tik pro automobilio langą, kuomet vyksta darbovietės link, Vestminsterio abatiją žino kaip tą, „kuri kažkur centre“, o besiruošiančius lankyti Nacionalinę galeriją, Viktorijos ir Alberto muziejų ar angliškąją Veneciją palydi linguodami galvas ir gūžčiodami pečiais. Viena vertus, šie žmones dirba tiek, kad anglams iš tiesų šiaušiasi plaukai, kita vertus, dalis jų nėra pratę vartyti enciklopedijų ar kitos panašaus pobūdžio literatūros, kuri skatintų domėtis tuo, kame mirkstame. A. Užkalnis gudrus: sausus faktus, kuriuos be didelių pastangų rasime kiekvienoje turistinėje knygoje ar minėtose enciklopedijose, jis įvilko į šmaikščią, „suprantamą“ kalbą, o siūlymus aplankyti vieną ar kitą įdomybę paremia savo paties žmogiška, kasdiene patirtimi. Negana to, kaip jau minėjau, atsako būtent į tuos klausimus, kurie anksčiau ar vėliau iškyla ten devintą prakaitą liejančiam lietuviui. Būtent, lietuviui, o ne kurios nors kitos šalies piliečiui. Visa tai „kabina“ mano aptartą auditoriją. Tokios pastangos ir gebėjimas šviesti ir sudominti tuos, kurie paprastai to nedaro, ar nespėja padaryti – sveikintinas dalykas. Juolab, kad knygą „suryti“ galima vos per du vakarus.

Tačiau, toks tikslingas auditorijos pasirinkimas kartu gali būti traktuojamas ir kaip knygos trūkumas. Visų pirma, skaitant nuolat iškyla į knygą įsikniaubusiųjų ir desperatiškai sau ar savo užsienyje esantiems artimiesiems ją perkančiųjų vaizdinys. O tai jau nuolat primena, jog šis leidinys – velniškai geras biznis. Komercija net ir geram dalykui dažnai suteikia ne itin malonų, karstelėjusį prieskonį. Kartu neretai tai tampa prielaida abejonėms dėl kokybės ir skatina traukti per dantį: „ai, dar vienas popsas“. Kas dar užkliuvo? Prisipažinsiu, jog kiek sutrikdė ir paskutinysis skyrius, jame nurodomi 34 „angliški džiaugsmai“, kuriais siūloma pasimėgauti atvykėliams. Paradoksalu, tačiau kai kuriais atvejais autorius pristatomus objektus nejučia pavertė jų antireklama, pavyzdžiui, Anglijos pajūris. „Tai verta ten važiuot ar ne?“, natūraliai kyla klausimas. Kartu kliuvo ir ne iki galo įgyvendinti autoriaus tikslai. “Rašydamas šią knygą visą laiką norėjau, kad ji būtų teigiama“, prisipažino A. Užkalnis. Deja, to jam nepavyko padaryti šimtu procentų. Vietomis neišvengta stiproko sarkazmo, kuris temdo „šaunių keistuolių“ kuriamą įvaizdį. Beje, kartais autoriaus kalbėsena priminė pataikavimą. O vietomis net atrodė, jog rašantysis neapsisprendžia, kuriai gi pusei šypsotis: Tėvynei ar tai kitai žemei, priglaudusiai tūkstančius mūsiškių. Kabinėjantis toliau, galima paminėti ir ilgas išnašas, kurios, nors įdomios ir dažnai atspindinčios autoriaus nuomonę siauresnėmis temomis, kartais, deja, atrodė per ilgos ir blaškančios skaitančiojo dėmesį.

Galiausiai, jei reikėtų trumpai apibūdinti A. Užkalnio knygą, mano subjektyvi nuomonė skambėtų štai taip: tiesa, tai popsas, ir dar pasiutusiai pelningas, tačiau daugeliui neišvengiamai reikalingas, o kai kam net būtinas. Idant būtų pastebima daugiau, nei „babajai“, kranai ir sandėliuko dydžio kambarėliai.

Aistė Bimbirytė


Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai