Augalai — grožio ir sveikatos puoselėtojai

**Rugiagėlė (Centaurea cyanus)**

Antikos laikų legenda pasakoja, kad kai vaisingumo deivės Demetros duktė buvo pagrobta ir nugabenta į požemių karalystę, ši iš sielvarto suplėšiusi savo mėlyną apdarą į smulkius skutelius. Taip atsiradusios rugiagėlės, ilgesio ir laikinumo simbolis, mat nuskynus šiuos augalus, jų žiedlapiai labai greitai pabąla.

Dabar šis laukinis augalas labai vertinamas gamtininkų. Beje, sukultūrintos rugiagėlės atmainos, puošiančios gėlių darželius, visiškai nepasižymi gydomosiomis savybėmis. Tik laukinių rugiagėlių žieduose gausu karčiųjų medžiagų ir flavonoidų. Natūraliosios medicinos šalininkai šio augalo arbatą paprastai rekomenduoja gerti prieš valgį kaip vaistą, saugantį nuo skrandžio, žarnyno ir virškinimo sutrikimų.

Džiovintų arba šviežių rugiagėlių žiedų nuoviras ramina ir sudirgusią odą, o kompresai malšina akių patinimą.

**Dilgėlė (Urtica dioica)**

Romėnų poetas Ovidijus šio augalo sėklas vadino afrodiziaku. Dėl šios priežasties dilgėlės buvo uždraustos viduramžių vienuolynuose. Tačiau jau tada buvo pastebėta, kad dilginantys lapai malšina reumato sukeliamus skausmus.

Šviežių arba džiovintų dilgėlių nuoviras, kuriame gausu geležies, kalio ir kalcio, valo kraują, „varo“ šlapimą, gydo reumatą ir podagrą. Pavasarį jaunų šio augalo ūglių rekomenduojama dėti į sriubas. Tai tikras vitaminų šaltinis žiemos nualintam organizmui.

**Šalavijas (Salvia officinalis)**

Ilgą laiką buvo manoma, kad šalavijas yra gyvybės eliksyras, užtikrinantis amžiną gyvenimą. Krikščioniškose šalyse per Žolines jo šakelėmis išpuošiamos bažnyčios, tikint, kad tai padės apsisaugoti nuo gaisrų, liūčių ir burtų.

Eterinio aliejaus ir įvairių gydomųjų medžiagų yra tik šalavijų lapuose. Jų nuoviras vartojamas kap dezinfekuojanti priemonė, malšinanti gerklės skausmą ir gydanti burnos, padidėjusių tonzilių (glandų) bei dantenų uždegimą. Šalavijų arbata geriama peršalus ar kosėjant. Vis dėlto šį augalą reikėtų vartoti saikingai, nes eteriniame aliejuje gausu tujono, augalinės rūšies alkoholio, kurio perdozavimas gali sukelti širdies darbo sutrikimus, pykinimą ir mėšlungį.

**Šliaužiančioji tramažolė (Glechoma hederacea)**

Šis smulkus ir neišvaizdus augalas auga raitydamasis palei žemę. Stiebus jis išleidžia tik pražydus mėlynai violetiniams žiedams. Seniau buvo manoma, kad tarp tramažolės žiedų slepiasi gerosios dvasios. Senovės germanai tikėjo ją tausojant sveikatą ir suteikiant gyvybinių galių.

Gydomųjų savybių turi eterinis aliejus, išsiskiriantis sutrynus balkšvais plaukeliais pasidengusius tramažolės lapus. Jis gydo įvairius uždegimus ir gerina medžiagų apykaitą. Šio augalo arbata gelbsti nuo peršalimo, kosulio, šlapimo pūslės ir inkstų uždegimo, stiprina imunitetą. Išoriškai tramažolės aliejus vartojamas žaizdoms gydyti.

**Levanda (Lavendula officinalis)**

Nuo senų laikų buvo manoma, kad šis intensyvų kvapą skleidžiantis viduržemio regiono augalas saugo nuo visų pasaulio blogybių. Toskanos apylinkėse tikima, kad levandos saugo nuo nužiūrėjimo ir piktų dvasių. Norint dezinfekuoti patalpas, jų violetiniai žiedai buvo smilkomi dar viduramžiais. Šiandien mažyčiai levandų maišeliai namuose kabinami ne tik dėl malonaus kvapo, bet ir kaip priemonė, sauganti nuo kandžių.

Tie, kurie kada nors lankėsi Provanse ir matė įstabaus grožio levandų laukus, pritars, kad teigiamai veikia vien šis reginys. Levandų kvapas ramina ir atpalaiduoja, padeda sergant depresija ir nervų ligomis. Levandų arbata arba jų nuoviras įpiltas į vonią mažina įtampą, padeda atsipalaiduoti ir gelbsti nuo nemigos.

**Erškėtrožė (Rosa canina)**

100 gramų erškėtrožių vaisių yra 400—500 ml. vitamino C. Ryškiaspalvės uogos senovėje padėdavo žmonėms išsaugoti gerą sveikatą per visą žiemą. Paprastai vartojama šviežių erškėtrožių uogienė arba džiovintų vaisių arbata. Jos saugo nuo peršalimo, infekcijų ir gerina imuninę sistemą.

Tradicinė medicina neretai nuvertina erškėtrožių naudą. Laimei, džiovinti jų gabaliukai dėl gaiviai rūgštaus skonio dedami į ne vieną arbatos mišinį.