22 metų dainininkė iš Visagino, dabar Vilniuje gyvenanti Alina Orlova (tikr. Orlovskaja), neseniai išleidusi antrąjį albumą „Mutabor“, daugelio imta vertinti kaip „rimta“ dainininkė.
Skeptikai po pirmojo jos albumo „Laukinis šuo dingo“ (2008) sakė, jog tai gali būti vienadienė žvaigždutė, kurios dainos visiems atsibos, o ji pati susirgs žvaigždžių liga ir dar daug visokių dalykų. Mitas sugriautas, kaip mėgsta sakyti populiarios laidos vedėjai.
Su Alina jaukioje studijoje, kurioje ji repetuoja, kalbėjomės dviese – su muzikantu ir muzikos tyrinėtoju Luku Devita. Įsitikinome, kad Alina, nors ir grojusi Rusijos, Anglijos, Airijos, Prancūzijos ir kitų šalių publikai, – paprasta, įdomi, unikali ir tikrai neserganti žvaigždžių liga.
Savo debiutiniam albumui pasirinkote tokį pavadinimą, beveik tokį, kaip minėto romano, jei ne antroji dalis – „…arba apysaka apie pirmają meilę“. Gal būt Jums nesinorėjo perimti pilnai ir dar tokio ilgo pavadinimo, o gal ši dalis tiesiog neatitiko?
Aš labiau tuos australietiškus šunis turėjau omenyje. Jie, žinote, kaukia labai muzikaliai, lyg šunys yra, bet laukiniai. O ir negalvojau tada apie tą knygelę, tik pavadinimas man nuo jos paliko, šviesus toks, liūdnas ir tolimas.
Kiek įtakos Jūsų kūrybai turi praeitis ir kiek nauji patyrimai bei ieškojimai?
Praeitis lemia dabartį, įprastą, bet labiausiai nesuvokiamą laiką, o kiekvienas naujas dabarties patyrimas labai greitai virsta praeitimi. Mane trikdo šita begalinė kaita, joje reikia bėgti nesidairant ir veikti, veikti, veikti, jei noriu, kad tai, ką kuriu, man būtų gyva dabar. Sunku tai paaiškinti.
Ar Jums būtų artima idėja, kad visuose mumyse esantis vidinis vaikas, pasak psichologijos, nenustoja dalyvauti asmenybės kūrybinėje išraiškoje ir kartais ji apsireiškia kaip išpildymas to, ko trūko, ko norėjosi vaikystėje, – kūryba, kaip savotiškas vidinio vaiko gydymas?
Žmogaus istorija prasideda vaikystėje ir ta pradžia yra tokia lemtinga ir neišvengiama, kad man kartais baisu – tiek visko apvynioji su metais aplink save, tiek randi, prarandi ir vėl randi – o ašis tūno viduje, siaubingai monumentali, tavo tikroji ašis, atėjusi iš to nežinios laiko, kai džiaugsmui ir baimei atsiduodavai visu savimi. Ta ašis, arba „vidinis vaikas“ (psichologų terminai man visada skamba truputį niūriai), negali nekalbėti kūryboje, kuria aš ir gydausi.
Kaip formavosi Jūsų muzikinio klausymo, kaupimo, atradimo įgūdžiai? Kas buvo ankstyviausiai pamėgti atlikėjai?
Vaikystėje muzika skambėjo iš televizoriaus arba iš kiemo: „Titaniko“ daina, Ala Pugačiova, Adriano Celentano, kai kas iš rusiško roko arba popso, „Aqua“, „Bomfunk Mc“ ir kitas neįmanomas tų laikų brudas, „The Chemical Brothers“ (mėgstu juos ir dabar), „The Prodigy“… Visa tai buvo aplink, magnetofono namuose neturėjom, todėl privačiai nieko neklausiau, o lankiau aš muzikos mokyklą ir skambinau pianinu. Fridrichą Šopeną mėgau, Johanno Sebastiano Bacho ne (dabar, užtat, mėgstu). Gerai atsimenu, kelias vasaras iš eilės kažkas kieme garsiai suko Sting‘o „Shape of my heart“, man labai patiko.
Tada atsiduodavau dainoms iki galo, nes man jų taip trūko. Dabar taip, rodos, nebemoku. O paskui Kalėdoms išprašiau magnetofoną, klausiau „The Beatles“, o kitko neminėsiu, nes gėda. Tikra revoliucija buvo, kai išgirdau „Cocteau Twins“, man tai atrodė visiškai nežemiška, beveik ne muzika. Pirmas pirktas originalus kompaktas buvo „Franz Ferdinand“, tas, su šaukiančia moterimi (2005 metų albumas „You Could Have It So Much Better“, – M. P.), iki tol viską siunčiausi, gana chaotiškai, bet visai taikliai. Vėliau dar daug albumų įsigyjau, dabar neturiu kur jų padėti.
Kiek padeda, ar (ir kiek) trukdo muzikinė veikla piešimui bei grafikai?
Tai panašu į dvi skirtingas upes, kurių ištakos ir žiotys tos pačios. Jos viena kitai nepadeda ir netrukdo, teka lygiagrečiai. Turi ypatingą savo vagą, tvinsta ir senka, bet niekada nesustoja. Man atrodo, jei turėčiau vieną upę, ji pati viena būtų didesnė ir smarkesnė. Bet turiu dvi, o gal ir daugiau mažų upelių. Yra kaip yra.
Ar neketinate savo dailės darbą panaudoti albumo viršeliui?
Gali būti, čia kaip susiklostys, aš piešinukų daug turiu.
Ar neturite sumanymo išleisti savo ankstyvas dainas, kurios nepasirodė albumuose, kategorijoje „Early songs of…“, kaip tai kartais praktikuojama?
Tokio sumanymo neturiu, gal tegul jos internete plaukioja, kol tas išnyks. Įdomu, internetas baigtinis ir amžinas, ar ir jis turi pabaigą?
Esate Andrejaus Tarkovskio kūrybos vertintoja, gal idėjos, apmąstymai filmuose padėjo Jums sukurti savitą „slaptą“ dvasinę pasaulėžiūrą, tiesiogiai ir neišpažįstant jokių religinių pažiūrų?
Aš nežinau, ar padėjo, bet žymę manyje jis paliko ryškią. Jo filmus pamačiau tikrai per anksti, kokių devynerių ar dešimties (juos tada dar rodė per televizorių) ir jie tiesiogiai „rovė man stogą“. Labai ryškiai atsimenu tą siaubą, kurį man, vaikui, kėlė jo kuriamas vandeningas, postapokaliptinis, nežemiškos šviesos pasaulis. Vėliau siaubą pakeitė meilė to pasaulio paslapties grožiui ir ilgesys tikrąjam tikėjimui, kurio vis dar nesugebu savyje užauginti.
Ką Jums reiškia filmas „Mimino“?
Šviesią vaikystę, o ir šiaip, puikus filmas.
Papasakokite apie naująjį albumą. Kaip jį vertinate? Ar Jums jis atrodo kokybiškesnis? Klausant susidaro įspūdis, jog buvo išties daug padirbėta ir gerbėjai neliko nusivylę.
Naujas albumas neblogas, nebe toks naivus, bet skausmingesnis, žodžių mažiau, bet, tikiuosi, taikliau. Jei kažkiek ir pasikeitė albumo skambesys, aš pati liko tokia pati.
Ką manote apie „alinomaniją“? Atsirado nemažai Jūsų mėgdžiotojų. Kaip tai vertinate?
Nepastebėjau tokios manijos, o ir per mažai, turbūt, „atvejų“ manijai skelbti. Žinoma, visada geriausia, kai žmogus kuria ką nors savo, savotiško.
Kas įkvėpė sukurti bene geriausią naujojo albumo dainą „Širdis“?
Ne geriausia ji, o dramatiškiausia. Geriausia yra „Čia“. O „Širdį“ Kaune parašiau, buvo vakaras ir nuotaika tokia keista, žiūrėjau pro langą, lange matėsi namas, name – kiti langai, languose – žmonės.
Per pastaruosius dvejus metus daug keliavote, koncertavote. Kas paliko didžiausią įspūdį – kurie miestai, kuri publika, ir kodėl?
Įsiminė Surgutas, naftininkų miestas Sibire, grojom ten per miesto šventę, milžiniškoj tuščioj aikštėj. Vėjai švilpia, žmonės kažkur toli toli, už milicininkų ir aptvarų, stovi didele tylinčia minia, gliaudo saulėgrąžas ir neploja, o kažkas šūktelėjo „Мурку давай!”, suprask, ko nors žemiškesnio paprašė.
Dar smagu buvo Dundalke – mažutis toks miestukas Airijoj – mus apšildė vietinė grupė, jų vokalistas buvo susilaužęs koją ir grodamas gitara taip įsijautė, kad net nuo kedės nuvirto su visu tuo gipsu. O tam pub‘e žmonių gal penkiolika ir visi – apšildančios grupės draugai ir giminės. Bet ir mūsų gražiai klausė.
Paryžiuje gražus koncertas buvo, jie taip akademiškai manęs klausėsi, lyg kokio būčiau koks negirdėtas neregėtas paukštis.
Maskvoje ir Peterburge klausytojai familiarūs kaip kiemo draugai.
Daug visko buvo, iš tikro.
Kokią muziką dabar klausote? Ką skaitote? Kokius filmus žiūrite?
Muzika… Nieko labai naujo, vakar visą dieną klausiau The Stranglers „Feline“, šiandien – „Laika“. Kaime tris dienas sukau Neilo Young‘o garso takelį Jimo Jarmusch‘o „Negyvėliui“. „Arcade Fire“ išleido naują albumą, bet dar nežinau ar patinka taip, kaip ankstyvesni.
Šiandien pradėjau skaityti Aleksandrą Solženicyną, iš naujo skaitau Andrejų Platonovą ir Ingeborg Bachman „Maliną“, dar radau tokį Emanuelį Svedenborgą, kuris buvo danguje ir visa, ką matė, aprašė. Kaime skaičiau Jurijaus Gagarino autobiografiją, bet ten – gryna propoganda, nė vieno gyvo žodžio. Visagine skaičiau Vladimirą Nabokovą, kažką iš amerikietiškojo periodo. Daniilą Charmsą mėgstu visada, Antoną Čechovą irgi. Lėktuve skaičiau Ernesto Parulskio „Kasdienybės kunstkamerą“, truputį pasijuokiau.
Filmus šiaip mėgstu, bet dabar peržiūrinėju „Twin Peaks‘ą“.
Kokie Jūsų artimiausi planai?
Važiuosiu groti į Prancūziją. Paskui dar kur nors. O tada ilsėsiuos.