Fotomenininkas Marius Jovaiša: „Bėgimas – tai meditacijos forma“

Lietuvius tėvynės grožiu iš paukščio skrydžio nustebinęs fotografas ir keliautojas Marius Jovaiša puikiai žinomas ir bėgikų tarpe. Ne vieną maratoną ar ilgųjų distancijų nuotolį įveikęs bėgikas vis dar neatsisako šios aistros, nors vis daugiau dėmesio skirti pradėjo gimnastikai. M. Jovaiša apie bėgimą, kaip svarbią gyvenimo dalį papasakos birželio 9-10 dienomis vyksiančiame „Citadele Kauno maratonas EXPO“ renginyje.

Artėjant renginiui bandėme išsiaiškinti, kas menininką vis paskatina susiruošti pabėgioti ir kaip įveikti įvairius sunkumus, kylančius treniruočių metu.

Kodėl vis užsirišate bėgimo batelius ir lekiate į trasą?


Visų pirma, tai kartais ir nesirišu batų. Bėgioju ir basas. Yra visa minimalistinio bėgimo basomis mokykla ir esu jos šalininkas. Nors bėgimo batai padeda kietu paviršiumi bėgti minkščiau ir patogiau, bet bėgant basa koja per smėlį, žolynus mūsų kojos labiau stiprėja. Tai padeda ir visam kūnui greičiau sustiprėti.

Bet jei rimtai, tai bėgimas man yra sveiko gyvenimo dalis. Žmonės, kaip žinduoliai esame prisitaikę bėgti ilgai ir toli. Nors nesame greičiausi, bet esame ištvermingiausi. Moksliniai tyrimai patvirtina, kaip ir senovinės medžioklės būdai, kad mes galime užvaikyti ir vytis gyvūnus iki jų išsekimo ribos. Mes esame sutverti bėgimui. Ne veltui bėgant išsiskiria ir laimės hormonai, gerėja sveikata, psichologinė būklė, tampame laimingesni.

Iš esmės į bėgimą ir sportą žiūriu kaip į higieną. Tai tarsi dantų valymas. Įpratęs sportuoti ir praleidęs treniruotę imi jaustis nešvarus ir nesusitvarkęs.

Bėgimas taip pat leidžia pajausti visą gyvenimo grožį. Matai gyvą, šiuo metu vis intensyviau žaliuojančią gamtą.

Darbas, šeima, kelionės. Kaip randate laiko sportui?

Šiuo metu kiek pasikeitė mano sporto įpročiai. Dabar mažiau bėgioju, nebesiruošiu maratono ar ilgesnių distancijų varžyboms. Dalį treniruočių perėmė gimnastika. Bėgimas liko malonumui. Formai palaikyti.

O laiko atrasti padeda aiški dienotvarkė. Atsikeliu 5 ar 6 ryte, valandą pabėgioju, tada atlieku jogos ir gimnastikos pratimus. Galiausiai pusryčiai, laikas su šeima, vaikų nuvežimas į darželį ir imuosi savo darbų. Miegoti einu apie 10 valandą vakare. Tad ir išsimiegoti laiko užtenka.

Ar nebaisu bėgioti taip anksti?

Esu nepriklausomas nuo oro ir tamsos. Rytais dažniausiai bėgioju ant bėgimo takelio namuose, tad oro sąlygos įtakos neturi. Tiesa, žiemą mėgstu pasidaryti nuotykį ir į lauką išbėgti anksti ryte, kai būna prisnigę ir paledija. Žinau, kad daug bėgikų bėgimo takeliu namuose nelaiko normaliu bėgimu, bet tai puikus variantas, padedantis būti nepriklausomam nuo orų ir paros laiko. Bėgdamas spėju pažiūrėti žinias ar įdomesnes laidas.

Suprantu, kad bėgti takeliu yra 11-14 proc. lengviau lyginant su lauko bėgimu. Tad dažnai pasisunkinu sau bėgimą užsistatydamas įkalnės rėžimą. Esu ant bėgimo takelio ir visą maratoną nubėgęs.

Ką patartumėte norintiems išsiugdyti ištvermę ilgiems nuotoliams?

Deja, stebuklingo recepto čia nėra. Atsakymas toks pats, kaip ir į klausimą - kaip suvalgyti dramblį? Ogi mažais kąsneliais. Taip ir bėgant ar užsiimant kitu sportu reikia viską daryti pamažu ir ištvermė augs savaime. Pradėjus bėgti nuo 2 kilometrų, greit pajausi, kad ir 5 tapo įprasta distancija, dar po kiek laiko 10 kilometrų nebeatrodys ypatingu atstumu. Taip po kelių metų ir maratonas nebus kažkas neįveikiamo. Svarbu nesikraustyti iš proto ir sportuoti nuosekliai, išklausant savo kūno signalų. Tai padės išvengti traumų.

O ką daryti, kai greitai augę rezultatai nustoja kilti ir ateina nusivylimas? Ar jums neteko su tuo susidurti?

Teko. Tikriausiai visi sportuojantys ankščiau ar vėliau susiduria su taip vadinama „plokštikalne“. Ilgą laiką lengvai kilus rezultatams jie nustoja gerėti. Atrodo dedi dar daugiau pastangų, bet nepavyksta bėgti greičiau ar toliau. Iš tiesų, tai yra laikas, kai paprastų treniruočių ir buvusios rutinos nebeužtenka. Reikia ieškoti kas trukdo augti rezultatams ir kažką paaukoti dėl jų. Ar tai keisti mitybą, treniruočių rėžimą, skirti dar daugiau laiko joms.

Ties čia daugumai tenka sunkus pasirinkimas ir reikia atsakyti sau, kodėl bėgioju ar užsiimu kitu sportu? Ką man tai reiškia gyvenime? Tai lūžio taškas, kada sprendžiama tarp dar didesnio atsidavimo vardan rezultato ir pasitenkinimo esama situacija, suprantant, kad rezultatai iš esmės nebegerės arba tai vyks labai pamažu.

Koks dažniausiai užduodamas klausimas apie bėgimą Jus stebina?

„Apie ką galvoji bėgdamas? Taigi valandą bėgti nuobodu“ – šis pastebėjimas mane visada stebina. Aš tada dažnai atsakau pats klausimu – „o apie ką galvoji valandą būdamas namuose?“. Ir žmogus dažnai pasimeta. Būnant namuose ar kur kitur turime televizorių, telefoną, kompiuterį, kitus žmones ir visada gauname impulsų apie ką galvoti. Bet ar mokame pabūti su savimi, be jokių pašalinių trikdžių? Visgi tai yra labai svarbu. Sugebėti ramiai pabūti vienam. Bėgimas čia labai padeda ir veikia tarsi meditacija.

Bloga diena, lauke lyja, darbe ar moksluose nesiseka, nėra nuotaikos. Kaip prisiversti nepraleisti treniruotės, kai, atrodo, visas pasaulis yra prieš?

Mano pasiūlymas paprastas. Visgi apsiauki bėgimo batus ir išeiki pasivaikščioti. Jei lauke nėra audros, gerai apsirengus lietus tam netrukdys. Neverski savęs bėgti. Tiesiog pasižadėkite sau, kad nueisite kelis šimtus metrų. O po jų pamatysi, kaip gaivus oras išsklaidys blogą nuotaiką, dienos problemos atrodys lengvesnės ir pačios kojos pradės prašyti, kad bent lengvai pasibėgtumėt bent vieną ar kelis kilometrus. Tai tikrai veikia. Visgi dažnai treniruojant išsiugdo įprotis bėgti. Kūnas pats to reikalauja, nors ir mintyse tam priešinamės. Tokių pasibėgiojimų rezultatas gali būti ir sugalvoti sprendimai į kamavusius klausimus, pasitaisiusi nuotaika ir lietus nebeatrodo toks niūrus.

bėgimas, Citadele Kauno maratonas EXPO, Kauno maratonas, maratonas, Marius Jovaiša, sportas

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai