Sigutė Ach: „Noriu, kad vaikai įsijaustų patys į save“

Laikas pakalbėti apie meną ir knygas bei kaip jie atsiranda mūsų gyvenime. Tam, kad būtų lengviau įsivaizduoti, kviečiame jus pokalbio su menininke, knygų iliustruotoja, pasakotoja Sigute Ach. Šiltos ir pozityvios spalvos liejasi ne tik jos piešinukuose, bet ir mintyse, menininkės filosofijoje, kuria dalinasi ir su jumis.

Ar yra skirtumas tarp rimto ir nerimto meno? Jei yra, koks?

Sigutė Ach iš tiesų yra pristatoma kaip pati nerimčiausia dailininkė Lietuvoje. Tai kaip ir nebūtų galima sakyti, kad ji yra rimta. Bet kaip ji tą daro... Tada jau būtų galima sakyti, jog tai labai rimta. Mėgstu tyrinėti ne tik tai, kas aplink mane, bet ir tai, ką pati darau. Spontaniškai gimstantis piešinys, kurį piešiu daug nemąstydama, tarsi leisdama per rankas ateiti nežinomam dalykui, leidžia man pažinti savo kūrybą. Vėliau tą savo nerimtumą labai apmąstau, tyrinėju ir turiu savo pagrįstą nuomonę, kas ten yra. Idėja būna išreiškiama teksteliu, žodžių tiltais, pavyzdžiui, kaip ir žodžiai mano knygelėje „Balta ir spalvota“ gimė bežiūrint jau į atliktą darbą.

Iš ko Jūs pati išmokote rimtai nerimto meno?

Aš viską darau spontaniškai, bet tam, kad kažką sukurtum spontaniškai ir, svarbiausia, meistriškai, reikalinga praktika. Bejuokaujant, bebandant, netyčia atrandi gabumus, kuriuos išlavini, kurie vėliau tampa gyvenimo būdu, filosofija. Tai yra rimti dalykai, bet didelis susisvarbinimas ir rimtumas sustingdo visą instrumentą. Tu turi būti lengvas, nerimtas, bet tai nereiškia, kad neatsakingas. Atsakomybė – pasitempimas, o ne našta.

Visiems žinoma, kad rengiate atvirus seminarus. Kaip gimė ši idėja?

Tai atsitiko drauge su leidykla „Nieko rimto“, kai išleidome mano pirmuosius atvirukus, vėliau ir jau pačią pirmąją knygą „Šuo Ambrozijus, katinėlis Purkius ir angelo kelionė namo“. Ši knygelė sufokusavo bibliotekų dėmesį į mane ir jos pradėjo mane kviesti susitikti kaip rašytoją. Tada organizacija IBBY (tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija), kurioje galima viską rasti apie vaikišką knygelę, tapo mano edukacijos lopšiu. Ši organizacija man padėjo išgryninti savo idėjas ir jas įgyvendinti.

Tada pradėjau ieškoti būdo, kaip savo meną parodyti auditorijai, kad ji nežiovautų iš nuobodulio. Dažnai įdarbindavau savo draugus, kuriems duodavau lieti dėmeles, ir supratau, kad jeigu žmogus atlieka kažkokį meninį veiksmą, tai būtinai ir kiti tai norės išbandyti. Pagalvojau, kad tokiu principu galėčiau ir vaikams suorganizuoti pamoką. Ir taip gimė pagrindinė užsiėmimų kryptis – vaizduotės lavinimas ir skaitymo skatinimas.

Papasakokite apie Jūsų vykdomus seminarus. Kas laukia į juos atėjusių dalyvių?

Noriu, kad vaikai įsijaustų patys į save. Noriu, kad suprastų, kad nuo tam tikrų informacijos dalykų reikia mokėti nusiprausti. Pamokėlių yra dvi kryptys — akvarelės pamoka ir knygos kelias. Pirmoji labai atpalaiduojanti, kurioje labai gerai, jei niekas nemoka piešti, svarbiausia — potyris ir noras. Akvarelės pamokoje yra dvi didelės dalys: pradžioje žaidžiame spalvomis ir turime didelį spalvos terapijos poveikį, atsipalaiduojame, o tada bandome tarsi stebėti debesis ir sugalvoti jiems pavadinimus. Tai yra ne pavadinimai, o komentarai. Netinka tokie, kaip „sunkvežimis“, „žmogus“. Tai turi būti „senas sukriošęs sunkvežimis“, „pernykštis obuolys“. Reikia aprašyti žodžiais, ką matai. Tam, kad žmogus tai įsisavintų, tiesiame žodžių tiltus. Mielai mokau ir pedagogus, juos apmokau šios technikos, kad jie patys vėliau galėtų vesti tokias pamokas mokiniams. Būtų galima suorganizuoti visą pedagogų grupę, kad vėliau tai būtų perimta kaip neformalaus ugdymo sistema. Ji puikiai veikia, lengvai išmokstama ir būtų gerai ją integruoti kaip papildomą ugdymo elementą.

Kita pamokėlė – knygos kelias. Ji atsirado, kai pastebėjau, kad vaikai neskaito knygų. Visada sakysiu, kad žmonija turi išmokti gyventi su informaciniu srautu ir prie jo prisitaikyt, bet mano misija – padaryti taip, kad neužgestų kūrybinė dieviškoji žmogaus galia atrasti naujus dalykus. Pamokos skirtos palinksminti taip, kad žmogus turėtų pilnavertį gyvenimą. Toks jis yra tada, kai gyveni pilna krūtine, kai tau viskas įdomu, nors tau ir 80 metų. Reikia nepamiršti, kad žmogaus smalsumas yra visos evoliucijos variklis. Taip po truputį su vaikais pradedame kalbėti apie knygą. Ją pavartom, pamatom, kad knyga turi viršelius, priešlapius, nugarą, kodėl nugaroje yra oro tarpelis, kodėl puslapiuose yra skirtingo dydžio raidės, kodėl viena knyga sunkesnė už kitą, kodėl nebūna labai didelių knygų. Aiškinamės priežastis, kodėl žmonijai to prireikė ir ką darė, kai dar neturėjo metalinių raidžių. Visi šie dalykai ir dar daugiau yra gvildenami užsiėmimo metu.

Kas laukiami Jūsų seminaruose?

Juose gali dalyvauti bet kokio amžiaus žmonės. Dalyvauja net ir kūdikiai – tik su tėveliais. Vyksta pamokos šeimoms, mamai ir tėčiui rodau tą pasaulį, kurį jie galės pristatyti vaikui. Dažnai kalbame apie tai, kas yra knygos skaitymas. Pagalvokite, koks vaikas skaitys knygą, jei tėtis ir mama žaidžia kompiuterinį žaidimą arba žiūri televizorių. Mažo vaiko buvimas seminare reiškia daug darbo su mama ir tėčiu, močiute ir seneliu. Bandau juos motyvuoti patiems tapti smalsiems, susidominusiems. Dažnai susirūpinam, kad vaikas turėtų ką apsirengti ir ką pavalgyti, bet praleidžiam tą momentą, kai vaikas skaito ir ką jis skaitydamas apie tai mąsto.

Kaip seminarų metu tobulėjate Jūs pati, ką jie Jums suteikia?

Aš esu tas smalsusis vaikas, kuris nori viską pabandyti. Ir tuo pačiu visada mąstau, kokias dar galėčiau rengti pamokas. Net ir dabar ruošiu keleto sričių dekoravimo pamokų planus, galvoju, kaip įdomiau tuos užsiėmimus pateikti. Pavyzdžiui, lėlyčių gaminimo seminaras jau išvydęs dienos šviesą, tik reikia susisteminti informaciją ir ją pateikti įdomiai ir sklandžiai, kad auditorijai tai būtų įdomu. Dar norėtųsi lipdyti kitom technikom – pilni stalčiai visko, ką noriu daryti, konstruoti. Aišku, norėčiau grįžti į pastelę, pasižiūrėti, ką galėčiau kurti ant juodo popieriaus. Tada galėčiau sukurti ne tik knygą „Balta ir spalvota“ bet ir „Juoda ir spalvota“. Mane visada domina grafikos sritis – jeigu tik bus galimybė, norėčiau išmokti lino raižinio meno. Galva pilna vidinių ieškojimų, o iš jų laikas nuo laiko gimsta nauja nedidelė pamokėlė.

Ko pasisemiate iš seminaruose dalyvaujančių dalyvių?

Savo seminaruose ypač stebiu vaikus, nes jie nežino, kas vyksta, jie tiesiog daro tai laisva ranka, mėgaujasi. Kaip sakoma, nežinančio rankomis visada piešia Dievas. Tu gali turėti dievišką pamoką, stebėdama, kaip piešia vaikas. Pradžioje aš jiems viską paaiškinu detaliai, o vėliau tik stebiu ir skrendu širdimi, nes jie nežinodami daro stebuklus, patys to nesuprasdami. Būna, groji tu kaip tu, o būna, groji ir groja kažkas per tave. Gražiausias dalykas, kai žmonės staiga pajunta tą didžiojo alsavimą, o to liudytoja aš būnu savo pačios pamokose.
 

iliustracijos, knygos, knygos vaikams, literatūra, menas, Nieko rimto, paskaitos vaikams, Sigutė Ach, vaikų literatūra

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai