Užaugusi Žemaitijoje, gyvenanti Aukštaitijoje kūrėja Dalia Stalauskienė su savimi fotoaparatą pasiima kasdien, kaip namų raktus. Ramaus būdo mažakalbė žemaitė dėl gero kadro nešoka nei į ugnį, nei į vandenį, nes viską, kas gražu, pamato šalia savęs, tvirtai stovėdama ant žemės.
Dalios Stalauskienės paroda „Dvi mano Lietuvos“ į Kėdainius – miestą ant Aukštaitijos ir Žemaitijos ribos–atkeliauja iš Molėtų. Ji buvo ruošta Etnografinių regionų metams pažymėti. Parodoje nuotraukos iš Aukštaitijos ir Žemaitijos – dviejų etnografinių rajonų, kuriuos kūrėja suvokia kaip dvi savo identiteto dalis, dvi savo tėvynes. Abu šiuos etnografinius regionus bei jų gyventojų charakterius pažįstanti kūrėja nesunkiai atrinko 30 fotografijų parodai „Dvi mano Lietuvos“. Visos jos iš ne vienus metus kaupto ir savo apimtimi didžiausio jos fotografijų archyvo „Lietuva“.
Dalios Stalauskienės fotografijų parodos „Dvi mano Lietuvos“ atidarymas vyks kovo 3 dieną 16 valandą Kėdainių daugiakultūriame centre.
Fotografuoti – padėti tašką
Mėgstanti fotografuoti dailininkė kasdien užsiima tapyba, o pamatytą vaizdą jai norisi išimti iš aplinkos ir įrėminti kadre kaip sukurtą paveikslą. „Fotografija man yra tik pamatymai. Tam reikia fotoaparato, laiko, vietos (objekto) ir tinkamo apšvietimo. Kai nufotografuoju tai, ką noriu ir pamatau, jaučiuosi kaip padėjusi tašką užbaigtoje istorijoje“, – sako Dalia.
Fotografijoje esu mėgėja
Specialiai fotografijos nesimokiusi kūrėja čiupo fotoaparatą su užsidegimu, kaip kažkada žirkles karpiniams kurti. Gerai Aukštaitijoje žinoma dailininkė kūrybinį kelią pradėjo nuo karpinių, vėliau ėmėsi stiklo marginimo. Paskui įvaldė visai kitokią šilko tapybos techniką. Neseniai visus gerbėjus nustebino fotografijų paroda. Į klausimą, kaip tarp daugelio meno rūšių atranda savo kryptis, menininkė atsako: „Jeigu turi kūrybinį užtaisą, išraiška pati tave susiranda. Ėjau per gyvenimą ir rinkau viską, kas man biro iš likimo kišenių. Nieko nedariau specialiai, viskas vyksta „pakeliui“. Dar būdama vaikas pamačiau per televiziją karpinius – ilgus metus karpiau. Savanoriaudama vaikų vasaros stovyklose iš bendraminčių pažinau dažus stiklui ir šilkui – ėmiausi šių technikų, „įkritau“ daugiau nei dešimtmečiui. Pateko į rankas fotoaparatas – fotografuoju tiek, kiek malonu. Kūrybai reikia laiko, priemonių, kantrybės ir atsidavimo. Pavargsta akys, paskausta nugara, bet man visada patinka tai, ką darau. Fotografuoti man yra poilsis, nes ši veikla skiriasi nuo to, ką darau kasdien. Fotografijoje esu mėgėja, bet be darbštumo ir pasinėrimo į tai, kuo užsiimi, bet kurioje srityje netoli nukeliausi“, – pasakoja Dalia Stalauskienė.
Fotografuoti lengviau
Pirmiausia Dalia pradėjo fotografuoti savo stiklo ir šilko darbus. Vėliau dažnai keliaujanti menininkė savo gerbėjus pradėjo džiuginti vis įvairesnėmis nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Akyli žiūrovai netruko pastebėti, kad įdomiausios temos jai natūrali gamta, paveldas, objektai ir faktūros. Taip pat atsirado ir šmaikščių, šypseną keliančių vaizdų. Jautrią akį ir, aukštaitiškai sakant, dūšią turinti kūrėja tvirtina, kad nufotografuoti yra lengviau nei sugalvoti, sukomponuoti ir dešimtis valandų praleisti dirbtuvėlėje prie stalo, tapant šilką ar stiklo lakštus. Tačiau žemaitiško užsispyrimo pakanka visiems tikslams pasiekti.
Kaupia teminius albumus
Visos nuotraukos tvarkingai kaupiamos asmeniniuose archyvuose skaitmeniniu formatu. Kruopščiai atrinkti kadrai retkarčiais keliauja į fotografijos portalą eFoto.lt. Socialiniame tinkle „Facebook“ Dalia nuolat pildo kelis albumus. Pirmiausia tai albumą „Lietuva“, iš kurio ir buvo atrinktos fotografijos parodai „Dvi mano Lietuvos“ , kitus teminius albumus – „Išeinantys dvarai“, „Mitologiniai akmenys“, „Apie laipiojimą“ (Lietuvos piliakalniai), „Už mano lango žaidžiantis dangus“, „Žodynėlis“ (linksmasis vietovių ženklinimo ir kelio rodyklių albumas).
Visur kartu
Fotoaparatą rankose šeimoje laiko ne ji viena, ne taip kaip teptuką. Fotografuoja ir vyras Gintaras. Pasiteiravus, ar pataria, ar kritikuoja, menininkė ramiai sako, kad Gintaras fotografuoja gražiai ir atsakingai, techniškai, todėl būtent techninių patarimų jo visada galima pasiklausti. „Jis man pataria, kaip naudotis kompiuterinėmis programomis. Dažnai pasako savo nuomonę, bet dažniau pasidžiaugia, nei sukritikuoja. Nustembu, kai išgirstu, kad ir jis atranda ko iš manęs pasimokyti. Kartu su vyru Gintaru ir keliaujame po Lietuvą“, – džiaugiasi kūrėja.
Lengva suprasti
Užburiantis meno pasaulis vilioja neretą, bet kartais lyg ir ne visus ten įsileidžia. Dvejojame, ar supratome, ką mums kalba kūryba, ar teisingai įvertinome. Fotografuojanti dailininkė drąsina visus. Ji sako, kad ir nekuriantys menų žmonės yra įžvalgūs, jautrūs, neabejingi grožiui. Kiekvienas savaip suvokia kūrybą, atranda savo asmeninį santykį su menu, menininko pasauliu. Anot menininkės, pagirtina, kai tą poreikį išugdo šeima. Norint pažinti konkretų menininką, dailininkė Dalia Stalauskienė pataria nueiti į jo darbų parodą, koncertą, perskaityti knygą ir bus lengva suprasti jo „matymą“.
Antroji paroda
Šį pavasarį Daugiakultūris centras svetingai duris dailininkei atveria jau antrą kartą. Prieš kelerius metus dailininkė eksponavo savo kurtus piešinius ant stiklo. Parodos pagrindą sudarė ciklas apie 12 lietuviškų Zodiako ženklų. Šie darbai persmelkti senąja lietuvių pasaulėjauta ir baltiškais ženklais.
Dalia Stalauskienė „Rudens pikas“
Dar keletas klausimų Daliai Stalauskienei, kad geriau suprastume jos kūrybą.
Kurią iš savo fotografijų norėtumėte nutapyti ant stiklo?
Keletą kartų taip buvo nutikę. Vienas didesnis kūrybinis sumanymas, jungiantis abu mano pomėgius, – piešinių ant stiklo ciklas „Seno parko portretai“. Kurį laiką fotografavusi seno dvaro parko alėjas, sumaniau charakteringus medžių siluetus perkelti ant stiklo. Tai šeši paveikslai, kuriuose nupieštus medžius galėtumėte surasti pavaikščioję Didžiokų dvarvietės alėjose. Vienas iš jų, deja, kaži ar ilgai bestovės. Kartais kurdama paveikslą panaudoju kurią nors nuotrauką darbo fonui. Manau, kad pamatyti ar nupaveiksluoti dalykai patyliukais kuria mane pačią ir mano darbus.
Kas pirmas pastebėjo Jumyse kūrėją?
Kūrėjas žmoguje, ko gero, prasideda tada, kai pats savimi patiki ir pasitiki.
Mitas ar tikrovė požiūris, kad menininkas neatsiejamas nuo kančios?
Nepavalgęs, kenčiantis, kitokio matymo, dar ir jautrus?.. Esu mąsčiusi apie tokį požiūrį. Mano manymu, jei jau taip – kančia vienodai turėtų pakylėti ar įkvėpti kiekvieną. Alkana pardavėja turėtų geriau aptarnauti pirkėjus, kenčiantis mokytojas dvasingiau auklėti ir mokyti atėjusius į klasę, batsiuvys pasiūti patogesnius batus. Manau, kad nepriklausomai nuo profesijos alkanas turi pavalgyti, kenčiantis – rasti paguodą ir nurimti, o jautrus – išsiverkti. Ir tada jau dera imtis darbo. Niekada nekuriu, kai jaučiuosi blogai.
Ar tiesa, kad menininkai yra labai jautrūs?
Tiesa. Tik kartais tas žodis „jautrūs“ nuskamba kaip „nervingi“ ar „įžeidūs“. Bet juk žodis „jautrus“ kilęs iš žodžio „jausti“. Taigi, menininkai yra jaučiantys.
Ar svarbu būti įvertintam?
Svarbu, kaip ir kiekvienam žmogui. Nieko ypatingo nelaukiu. Ir paprasta frazė „patiko tavo darbai“ – man jau įvertinimas. O tylomis įsigytas kad ir mažutis darbas, yra svaresnis pripažinimas už išsamias liaupses ar kartais net įkyrokas pagyras.
O rengti parodas – svarbu?
Ir taip, ir ne. Svarbu, nes autorinei mano darbų technikai reikia „gyvo“ pamatymo, kad atsiskleistų technikos subtilumai, paveikslo erdvinis įspūdis ir visuma. Nesvarbu, nes nepriklausomai nuo to, kiek parodų įvyksta per metus, pieši tiek kiek norisi, kiek einasi, kiek spėji.
Kuriate pagal užsakymus? Kaip perprantate užsakovą ir jo lūkesčius?
Pagal užsakymus kuriu vis rečiau. Žmonės ateina pas mane į studiją ir išsirenka patikusius darbus. Jei tenka priimti užsakymą, stengiuosi išgirsti raktinius žodžius, kuriais nusakomas pageidavimas. Pagalvojau, kad, ko gero, dažniau ateina žmonės, kurie yra perpratę mane ir nusprendę, kad mano išpildytas darbas jiems patiks.
Kaip patartumėte žiūrovui įvertinti meninį darbą?
Patarimas toks: suprasti, kas jums patiktų, kas jus džiugintų, ką norėtumėte matyti savo namuose ne tik paveikslo pirkimo dieną, bet ir ilgiau. Paveikslas turėtų labiau derėti prie dūšios, o ne prie sienos. Gerai, jei tas ir anas sutampa, bet jeigu ne – dūšiai pirmumas.
Ar rūpi, kaip žmonės mato ir priima Jūsų darbus?
Visada įdomu kitų pamatytos prasmės. Jos būna netikėtos. Smagu išgirsti, kad tavo kūrinys yra erdvesnis, pilnesnis. Dažnai pagalvoju, kad paveikslas yra langas. Kiekvienas žiūrintysis jį atidaro į savo pasaulį.
Koks žiūrovas mylimiausias ir yra laukiamiausias parodose?
Jaučiantis.
Kėdainių daugiakultūriame centre paroda veiks iki balandžio 1 dienos.