Rytis Zemkauskas: „Mums praverstų savas karalius Artūras ir pora slibinų“

Rytis Zemkauskas, Simono Kuzmicko nuotr.

Vilniaus knygų mugės organizatoriams šiemet kviečiant atrasti lietuviškus ženklus pasaulyje, daug dėmesio susilaukia už Lietuvos ribų kuriantys ir taip garsinantys šalies vardą lietuviai. Parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vasario 23-26 d. vyksianti 18-oji mugė kvies diskutuoti, svarstyti ir pažinti, ką Lietuva yra davusi ir gali duoti pasauliui, kaip atrodome iš šalies, ir kaip patys save suvokiame.

Šalia realių idėjų ir kūrinių, Lietuvos vardas skamba ir fikciniuose kontekstuose – knygose, filmuose, serialų dialoguose. Bene garsiausias atvejis – Hanibalo Lekterio kilmės paaiškinimas, prieš daugiau nei dešimtmetį sukėlęs tikrą audrą Lietuvos žiniasklaidoje.

Apie tai, kodėl mus taip jaudina ir nepastebėti nelieka tokie Lietuvos paminėjimai, iš kur jie kyla ir kokiu turiniu jie užpildyti, kalbamės su publicistu, televizijos laidų kūrėju ir vedėju Ryčiu Zemkausku.

Lietuvoje pro akis dažniausiai nepraslysta šalies vardo paminėjimas netipiniuose fikciniuose kontekstuose: užsienio autorių filmuose, serialuose, dainose ar knygose. Tad pirmiausia norisi klausti, kodėl, Jūsų manymu, mums tai taip svarbu, kodėl taip rezonuoja, kai savo šalies vardą išgirstame ar pamatome tarsi netikėtuose kontekstuose? Ar mes šiuo klausimu išskirtiniai, o gal visos šalys (ypač mažesnės) taip reaguoja?

Mūsų istorija tokia, kad valstybės ir tautos buvimui vis iškildavo grėsmė. Todėl suprantama, kad mums svarbūs yra bet kokie mūsų buvimo patvirtinimai. Ar įtvirtinimai. Jų spektras labai platus: nuo kalbos ir papročių sudievinimo, iki rūpinimosi, kad apie mus žinotų pasaulis, kad mus atpažintų kaip kažkuo savitus. Taip saugiau jaučiamės, taip tarsi labiau įsitvirtiname. Mažiukai visada jautrūs smulkmenoms, pagarbos stokai, o mes dar tokie mažiukai, kurie kažkada buvo labai dideli! Štai jums ir neurozė kvadratu...

Bene garsiausias pop kultūros atvejis, plačiai nuskambėjęs ir Lietuvoje, kai buvome įvardyti fikcinio personažo Hanibalo Lekterio gimtine. Jūsų manymu, ką tokiais atvejais iš tiesų kūrėjai įdeda į Lietuvos vardą, ką su juo sieja? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tarsi reali, tačiau „tuščia“ teritorija, lyg kokia mitinė žemė, į kurią galima pirštu besti žemėlapyje, tačiau ji neturi kažkokio konkretaus turinio ir todėl itin dėkinga fikciniams kontekstams.

Lenkams mes tikrai esame fikcinė žemė. Jie mus neretai pavadina „kresy“, suprask – paribiai. Mes jiems kaip anglams škotai, kaip skandinavams samiai – toks šamanų ir ūkanų kraštas toli nuo kultūros, bet arti gamtos. Tuose paribiuose dedasi visokie baugūs, bet ir įdomūs dalykai. Paskaitykite Cz. Milosz „Isos slėnį“ ir bus aišku. Tas pats Cz. Milosz laidoje „Lankos“ kažkada taip tiesiai ir pasakė: „Lietuva yra filologijos vaisius“. Daug kas supyko. Ir man tuomet nelabai patiko, o dabar patinka labiau, nes toks požiūris išlaisvina. Jis leidžia kurti fikcijas nevaržant savęs. Čia mano mokytojai yra britai, kurie sėkmingai derina tikrus Tiudorus su fikciniu karaliumi Artūru ir tikrą stotį Kings Cross su netikra platforma 9 ¾.

O už Lietuvos paminėjimus atsitiktinėse Holivudo scenarijų eilutėse, matyt, turime padėkoti scenaristams, kurių gera dalis neišvengiamai yra litvakų palikuonys ir kažką apie Lietuvą girdėję. Va šie scenaristai mus galėtų gerai pamokyti kurti smagias fikcijas, iš kurių galima ir užsidirbti, ir Lietuvos vardą platinti. Būtų gerai kelis pasikviesti skaityti mūsų universitetuose paskaitų ar į Vilniaus knygų mugę.

Panašias strategijas siūlo ir įvaizdžio specialistai. Esą ta pati Hanibalo istorija galėtų būti bent šioks toks pasaulio mastu atpažįstamas atspirties taškas bandant prisistatyti ir kalbėti apie Lietuvą pasaulyje. Ar fikcija (kinas, literatūra ir kt.) iš tiesų gali tapti tam tikra platforma, kurią išnaudojus turėtume daugiau šansų ne tik apie save papasakoti, bet ir patys save atpažinti, geriau suprasti?

Iškart po filmo premjeros siūliau padaryti turistams maršrutą „Kulinarinis Hanibalo Lekterio paveldas Lietuvoje“. Lygiai kaip kažkada reikėjo pabandyti pastatyti epą „Vytautas Didysis“, kur Vytautą vaidintų ne mažiau kaip Sean Connery. Bet dabar jau kelios šalys tų reklaminių epų padarė, Connery paseno, reikia kitos idėjos. Tokius dalykus reikia daryti staigiai, kol karšta ir daug dėl jų nesiginčyt, neieškot tobulybės ar atsakymų į egzistencinius tautos klausimus.

Dabar gal visai laikas statyt patrauklų serialą apie lietuvių emigrantų nuotykius Londone. Parašyti sklandų scenarijų, pasamdyt gerų tarptautinių aktorių ir parduot Europos televizijoms. Kiek bus efekto, tiek, bet galima bent pabandyti. Pirmiausia – patiems turi būti įdomu. Vieno būdo save pristatyti ir nerasime – esame daug skirtingų žmonių su labai skirtingomis nuomonėmis ir patirtimis.

Šių metų Vilniaus knygų mugės tema – lietuviški ženklai pasaulyje. Organizatoriai kviečia atsigręžti į žmones, kūrusius ir kuriančius Lietuvai, pamatyti, kiek daug pasaulyje yra Lietuvos. Koks ir kodėl, jūsų manymu, ženklas būtų arba pats ryškiausias, arba priešingai – nepelnytai pamirštas, neįvertintas, praleistas pro akis?

Man labai patinka šita ženklų ieškojimo mintis. Dar svarbiau paskui tuos ženklus sujungti į tokį gyvą lietuvišką tinklą, o kur trūksta kokios grandies – galima išgalvoti. Bus ir įdomu, o jeigu gerai išgalvosime, viskas pavirs smagia tikrove. Literatūros vaisiumi. Tauta, valstybė – tokia pat kūryba.

Pasaulyje pilna visai ne fikcinių lietuviškų ženklų. A.Herbačiausko nuotykiai Krokuvos kavinėje „Jama Mychalika“. Ten ir dabar vitrinoje po stiklu yra jo lėlė ir jis tikrai buvo vietinė žvaigždė.

Lietuvių aristokratijos ženklų dar daugiau: nuo paslaptingos grafienės Rosario Zubovos namų Ženevoje (ten muziejus dabar, kažkodėl mėgstamas turtingų senukų iš visos Europos), iki paminklo karaliui Jogailai Niujorko Centriniame parke. Tame pačiame Niujorke dar galima padėti gėlių West 54th gatvėje kur buvo legendinė diskoteka „Studio 54“ kur Vytas Gerulaitis su chebra siautėjo ir galiausiai sveikatą padėjo.

O Bogotoje dar tebegyvena Nijolė Šivickas, kurios skulptūrų Lietuvoje dar nematėme, o ji to tikrai verta. Štai tik keli man pažįstami pavyzdžiai, o kiek žino tie, kurie specialiai domisi lietuviškumo ženklais?

Dar norisi klausti, ar, jūsų manymu, nėra taip, kad dažnai realios asmenybės, ypač istorinės net ir itin garsios figūros, žmonių galvose tampa savotiška fikcija ir yra siejami ne su realybe, bet su kinu ar literatūra. Turiu omeny plačią aibę veikėjų nuo Tado Blindos iki Oskaro Milašiaus ir pan.

Oskar Vladislas de Lubicz Milosz yra įsidėmėtina figūra mūsų kalbamame kontekste. Sekdamas kaip tik minėta lenkų tradicija, jis Lietuvą ir lietuviškumą pasirinko kaip romantinę laisvės idėją, kaip tarsi ekskliuzyvinį šamanų klubą. Tapo lietuviu per pasirinkimą ir, tiesą sakant, pasitarnavo tada dar jaunai Lietuvos valstybei, o paskui prieš mirtį vėl atvirto į... prancūzą. Man atrodo, kad Lietuva jam buvo savotiškas snobizmas. Ir labai gerai, nes snobizmas yra jau miesto gyventojo laikysena su aristokratiškų žaidimų priemaiša.

Man regis, kad saugodami savo buvimą esame per daug taisyklių prisigalvoję, gal per stipriai kartais įsikibę tikrovės paraidžiui – niekur ta „tikra“ tikrovė nepabėgs. Paleisti reikia ir save šiek tiek, ir kitų požiūri į mus. O mūsų istorijoje tikrai būta paslaptingų žemių, kelionių po pasaulį, įvykių, slibinų, bazisliskų, kurie ir dabar po mūsų miestų požemius slankioja neaprašyti...
 

interviu, knygos, knygų mugė, literatūra, rytis zemkauskas

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai