Įvairiausiais žaisliukais svetainėje išpuošta žaliaskarė ir dovanos yra tai, be ko Kalėdų neįsivaizduojame. Vaiskiai žalios šakos bei nuostabus miško kvapas sukuria tą šventinę nuotaiką, kuri lydi visus iki pat Naujųjų Metų. Net ir papuošus dirbtinę eglutę, ją galima išpurkšti specialiu eglutės kvapu, taip sukuriant iliuziją, jog tai kone tikra eglutė. Tačiau nors ir esame įpratę puošti namuose žaliaskares Kalėdų proga, tačiau nesusimąstome, kokios būta šios tradicijos pradžios bei kokios kitos tradicijos naudojamos Lietuvoje iki šių dienų.
Kaip visiems žinoma, Kalėdos yra katalikiška šventė, susijusi su Jėzaus gimimu. Tačiau tam tikri į eglutes panašūs puošybos elementai buvo naudojami dar prieš mūsų erą. Trumpiausią metų dieną Senovės Egiptiečiai namus puošė visuomet žaliuojančiomis palmių šakelėmis, kurios turėjo ir simbolinę prasmė. Jos reiškė gyvybės pergalę prieš mirtį. Tuo tarpu Senovės Romėnai savo namuose pamerkdavo lauro šakelę. Tik pastarosios reikšmė buvo šiek tiek kita. Būtent Senovės Romoje buvo išrastas kalendorius, kuri pirmąjį mėnesį buvo renkama valdžia. Nulaužta lauro šakelė tuomet reiškė tarsi paraginimą apsispręsti teisingai bei priminimą iki naujosios valdžios atiduoti visas turimas skolas. Būtent dėl šios priežasties net ir dabar Advento laikotarpiu visi žmonės yra skatinami atsikratyti skolų naštos iki švenčiant didžiąsias metų šventes.
Viduramžiais, jau paplitus krikščionybei, buvo įprasta organizuoti vaidinimus, kuriais demonstruojamas Šventajame Rašte aprašytas Jėzaus gimimas bei kiti svarbūs įvykiai. Dažniausiai vaidinimai prasidėdavo nuo Adomo ir Ievos tematikos, kuomet jie skynė uždraustus vaisius nuo žaliuojančio medžio. Problema su kuria susidūrė viduramžių gyventojai – žiemą žaliuojančių medžių būta išties nedaug. Dėl tos priežasties nuspręsta vaidinimų metu raudonais obuoliukais puošti būtent eglutę. Net ir 20-ojo amžiaus metu namuose puošiant Kalėdinę Eglutę, puošybai buvo naudojami būtent įvairūs vaisiai. Apie žaisliukus minėtojo amžiaus pradžioje nebuvo nė kalbos. Vis tik galima pasidžiaugti, kad šie gūdūs laikai jau praeityje, o dailiai išpuoštos žaliaskarės kasmet puikuojasi visų mūsų namuose.
Anuomet Lietuvoje buvo įprasta eglutes puošti Kūčių dieną. Tačiau šiais laikais puošniu medeliu pasidžiaugti norima kuo ilgiau, tad namuose jis puošiamas jau nuo gruodžio mėnesio pradžios, o didžiosios eglės įvairiuose Lietuvos miestuose – dar ir lapkritį. Be puošnių žaliaskarių Lietuvoje būta pačių įvairiausių šventinių tradicijų. Štai ruošiant Kūčių stalą, po staltiese būdavo prikišama šieno, kuris, jį nudengus, buvo sušeriamas gyvuliams. Tradiciškai pasibaigus Adventui pagrindinis Kalėdų valgis būdavo kiauliena ar šerniena, o pačios skerdimo apeigos būdavo atliekamos visai prieš pat šventes. Mat kiaulės skerdimas ir jos valgymas šventą dieną buvo laikomas tam tikromis apeigomis žemės derlingumui padidinti.
Kalėdos iki šių dienų išliko šventa diena – anuomet žmonės pirmą Kalėdų dieną niekur neidavo, nedirbdavo. Buvo įprasta šią dieną užsiimti įvairiais būrimais. Senoliai iki šiol sako, kad jei per Kalėdas šalta – pavasaris bus vėlyvas, o jei diena saulėta – metai bus derlingi. Didelę svarbą turėjo įvairūs sveikinimai ir linkėjimai, tad ir šiais laikais itin svarbu visus artimuosius ir draugus pasveikinti su didžiosiomis metų šventėmis.
Šiandien Kalėdos yra kiek praradusios senąją religinę prasmę, tad yra švenčiamos visame pasaulyje, nepriklausomai nuo religijos – tai tapo daugiau kultūros dalimi. Visas pasaulis puošia eglutes ir apsirūpina dovanomis, o įvairūs prekybininkai vis anksčiau ima siūlyti nuolaidas. Kalėdos tampa iš ties magišku laikotarpiu – dovanų rinkimas ir ruošimasis šventėms tampa pagrindiniu galvos skausmu, bet kartu ir džiaugsmu. Darbai tarsi sustoja, o visur girdėti Kalėdinės dainos. Visiems Kalėdos tampa proga susėsti prie stalo, pabūti su artimaisiais ir pasidžiaugti visais gerais dalykais.