„Visagino Country“ organizatorė: „Į pirmus festivalius žmonės ateidavo su vakarinėmis suknelėmis ir kostiumais“

Festivalis, augęs kartu su nepriklausoma Lietuva, „Visagino country“ šiemet vyks jau 23 kartą. Miesto simboliu tapęs kantri muzikos renginys per savo gyvavimo laikotarpį nemažai keitėsi, kaip ir keitėsi į jį atvykstantys dalyviai. Aukštakulnius pakeitė kaubojiški batai, atsirado ir daugiau pramogų. Apie šiuos pokyčius kalbėjomės su viena iš pagrindinių renginio organizatorių, ir šiuo metu festivalio prodiuserių – Elena Čekiene.


Elena Čekienė ir Virgis Stakėnas

Kaip atsitiko, kad esate vienas iš svarbiausių šio festivalio žmonių?

Kaip ir turbūt viskas mano gyvenime – atsitiktinumas. Vieną kartą taip jau atsitiko, kad V. Stakėnas su kompanija pasiūlė prisidėti prie kantri festivalio organizavimo. Buvo keliamas klausimas, ar jį organizuoti Devianiškėse, ar Visagine. Bet Visaginas, tuo metu dar vadinamas Sniečkumi, atrodė itin mistiškas miestas, uždaras ir pasislėpęs nuo visų. Kantri festivalis turėjo praverti šio miesto šydą ir sukviesti lietuvius pasiklausyti geros muzikos. Kadangi aš gyvenau šiame mieste, tai man ir buvo patikėta būti jo vietininke.

Visagine rusakalbių gyventojų yra daugiau nei lietuvių, o kantri muzika - amerikietiškos kultūros simbolis. Panašu į tam tikrą paradoksą, ar ne?

Negaliu paaiškinti kodėl taip yra, nors šis klausimas tikrai dažnai sutinkamas (juokiasi). Iš ties, apie kantri muziką 1991 metais dar nedaugelis buvo girdėję. Ir ne tik Visagine. Kai kas nors paklausdavo, kokios čia muzikos festivalis, tai tiesiog atsakydavome, kad muzikos, kuri groja vesterno stiliaus filmuose. Nors tikri kantri muzikos mylėtojai ir gali supykti dėl to, nes daugelis neigia, kad vesternuose, kurie pasiekdavo mūsų ekranus ir buvo kuriami italų ar vokiečių, buvo galima išgirsti tikrojo kantri skambesio. Iš pradžių žmonės į „Visagino country“ ėjo kaip į išskirtinį renginį mieste. Tuo metu tikrai trūko bet kokių renginių ir ne muzika daugeliui rūpėjo. Šiai dienai kiekvienas muzikos stilius jau turi savo festivalį ir žmogus gali tikrai rinktis, kas jam arčiau širdies.

O kaip keitėsi pačių žiūrovų įpročiai per tuos metus?

Dabar žmonės jau puikiai žino kas yra kantri ir kaubojiška kultūra. Į festivalį žiūrovai atvyksta su skrybėlėmis, kaubojiškais batais, liemenėmis ir dažnai džinsais. Nuolatiniai festivalio lankytojai jau ir linijinius šokius pramoko. Pradžioje buvo kitaip. Į pirmus festivalius, kurie vykdavo dar stadione, žmonės ateidavo išsipuošę, moterys su aukštakulniais, vakarinėmis suknelėmis ir išsidažiusios, vyrai su švarkais ir marškiniais.

Tarsi į klasikinės muzikos koncertą. Visi ramiai sėdėdavo stadiono kėdėse ir klausydavosi muzikos. Tik 1995 festivalio svečiai atsipalaidavo, suprato, kad kantri, tai laisva muzika ir reikia elgtis laisvai. Tikiu, kad laisvės gūsis, daugiau galimybių stebėti amerikietiškus filmus ir lengviau prieinama jų muzika pagreitino šį pasikeitimą.

„Visagino country“ šiemet vyks 23 kartą. Su kokiai sunkumais per tą laiką buvote susidūrę?

Patirčių turėjome tikrai įvairiausių. Daugiausia prisiminimų ir netikėtumų buvo iš pačių pirmųjų metų. Tada ir aš buvau dar mažai patyrusi, tiek ir festivalių kultūra Lietuvoje buvo tik bepradedanti megztis. Pirmas festivalis pradėtas organizuoti dar prie tarybinės valdžios. Iki paskutinės dienos nebuvome tikri, ar tikrai viską pavyks surengti. Bet pavyko. Įdomu, kad būtent festivalio metu buvo pakeista ir Visagino miesto valdžia. Ryte atsibudus jau turėjome mieste Lietuvišką valdžią.

1992 metais buvome kiek nuo kantri nuklydę daugiau link liaudiškos „folk“ muzikos. Paskui atitaisėme klaidą ir grįžome prie tradiciško kantri. Trečias festivalis turėjo pačią didžiausią sceną Baltijos šalyse. Net į Gineso rekordų knygą buvome įrašyti. Tada šou buvo įspūdingas, net ir lyginant su šių laikų festivaliais.

Buvo ir pertraukų. 1994, 1996 ir 1998 metais festivalis dėl įvairių priežasčių tiesiog nebuvo organizuojamas. 1995 metais buvome surengę nemokamą festivalį. Tai buvo gausiausias renginys kokį tik esame turėję.

Bet, deja, šis festivalis buvo skaudus, nors rinkome aukas, prašėme dalyvių paremti mus, bet galiausiai mums renginys buvo labai nuostolingas ir vos netapo paskutiniu renginiu.

Nuo 1999 metų viskas vyksta be didesnių sunkumų. Tik kelis kartus keitėsi renginio vieta, palikome renovuotą stadioną ir vis ieškome geriausios vietos tokiam festivaliui. Visagino miesto savivaldybė tapo renginio globėju ir miesto vadovams suteikiamas „Garbės pirmininko“ titulas.

„Visagino Country“ – tai miesto ar muzikos šventė?

Tai yra kantri muzikos šventė, kuri tapo neatsiejama miesto dalimi. Pirmas festivalis vyko dar Visaginui vadinantis Sniečkumi. Yra juokaujančių, kad jei ne „Visagino country“, atgavus nepriklausomybę miestas galėjo ir kitą pavadinimą gauti. Yra tekę susipažinti su tyrimu, kuriame lietuvių klausė, su kuo siejasi Visagino miestas. Ryškiausi atsakymai buvo du – atomine elektrine ir kantri festivaliu. Taip, kad festivalis ir miestas tapo neatskiriamais elementais.

Festivalis jau įkopė į trečią dešimtį. Kokiu principu atrenkate muzikos grupes?

Paprastai festivalyje dalyvauja apie 12 grupių. 2-3 lietuviškos ir kitos užsienietiškos. Atrenkant grupes kreipiame dėmesį į keletą aspektų. Pirmiausia būtinai turi būti išlaikoma kantri stilių įvairovė. Norime, kad grotų ne tik klasikinis kantri, bet ir būtų galima susipažinti su skirtingais skambesiais. Ieškome grupių, galinčių pasiūlyti įvairių jų variantų, skirtingo tempo, ritmikos ir suliejimo su kitais muzikos stiliais – bliuzu, roku, ar dar kuo įdomaus.

Kitas aspektas, tai kviečiame grupes iš įvairių valstybių ir skirtingų kraštų, kuriuose kantri turi savito skambesio. Kviečiame tiek slaviškų kraštų, tiek europietiškų ar amerikietiškų. Norisi ir kas metai pakviesti muzikantų iš valstybių, kurios čia dar negrojo ir nebuvo. Tiesa nuo mūsų į rytus yra ganėtinai nedaug kantri grupių. Tad yra buvę, kad publikai labai patikusias grupes kvietėme atvykti antrą kartą „Ot vinta“. Nors pas mus tik Virgis Stakėnas yra kviečiamas kiekvienais metais.

Minėjote savitumą kraštų. Ar kantri neturėtų būti tik amerikietiškas skambesys?

Natūralu, kad kiekvienos skirtingos kultūros prideda kažką savo į šį stilių. Ar tai instrumentą, ar kokią stiliaus detalę ir tai tikrai nėra blogai. Tiesa, vis tiek žiūrime, kad išliktų kantri muzikos pagrindas ir elementai. Nors yra buvę ir juokingų situacijų, kai į mus kreipiasi grupės, norinčios groti kantri muziką, bet pasiklausius įrašų jos negirdi, o girdi liaudiškas, vadinamas „folk“ dainas. Yra buvę, kad graikai kantri muzika laiko savo sirtakį, o jam mūsų festivalyje tikrai ne vieta (juokiasi). Tad tenka nemažai paklausyti, paplušėti kol įsitikiname, kad kalbame apie tą patį stilių.

Kuo šis festivalis nustebins šiemet?

Organizuojant renginį jau 23 kartą kažkuo labai įspūdingu nustebinti darosi sudėtinga. Bet kas metai stengiamės pasiūlyti ką nors naujo. Šiemet pavyko surinkti tikrai įvairių kantri atlikėjų. Turėsime jų tiek iš Rusijos, Amerikos, Kanados, Austrijos, Lenkijos, Latvijos ir žinoma Lietuvos. Dalyvių laukia ir daug kitų pramogų šeštadienio dieną. Vyks linijinių šokių maratonas ir bus galima pačiam išmokti šokti. Vyks papildomi koncertai. Žinoma bus ir „Kantri viltys“ – mūsų jaunųjų kantri mėgėjų pasirodymai. Šiemet ruošiamos ir įvairios kaubojiškos pramogos, žaidimai.

Tradicinis „Visagino Country“ festivalis šiemet vyks rugpjūčio 19-20 dienomis. Daugiau informacijos: visaginocountry.lt

festivaliai, kantri muzika, muzika, muzikos festivaliai, Visaginas, Visagino Country

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai