Savanoriška veikla kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse sukuriama net iki 10 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Nors Lietuva tokiais įspūdingais rezultatais pasigirti negali, savanorystė mūsų šalyje taip pat vis labiau populiarėja, o įkvepiančiu pavyzdžiu galėtų tapti mūsų artimas kaimynas – Danija, kurioje beveik pusė gyventojų užsiima neatlygintinu darbu.
Savanorystė – neapmokamas darbas, savo laiką, energiją, gebėjimus ir žinias panaudojant kitų gerovei kurti. Savanorių „atlyginimas“ – geros emocijos, nauja vertinga patirtis, gebėjimai, pažintys ir žinios, kurios, galbūt, ateityje padės siekti ar vystyti karjerą, atrasti naujų veiklų. Neatlygintinas darbas yra labai naudingas valstybei – kuriamas BVP, darni aplinka, teikiamos paslaugos.
Socialinę pedagogiką Kauno technologijos universitete (KTU) studijuojančių Dovilės Atkočiūnaitės ir Indrės Krasauskaitės teigimu, nors savanorystė ekonomiškai labai naudinga valstybei, tačiau svarbiausia, kad ji skatina pilietiškumą, norą ištiesti pagalbos ranką šalia esančiam, suteikia pasitikėjimą savo jėgomis.
Savanoriams – valstybės palaikymas
KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto ketvirtakursės D. Atkočiūnaitė ir I. Krasauskaitė įsitikinusios, kad lietuviai galėtų pasiremti geruoju Danijos pavyzdžiu, kurioje savanorystės tradicijos pradėjo formuotis XIX a. viduryje (Lietuvoje – tik XX a. paskutiniajame dešimtmetyje).
Dažniausiai Danijoje savanoriauja studentai ir dirbantys asmenys. Jie sukuria apie 10 proc. BVP (Lietuvoje – apie 1,5 proc.). 43 proc. danų (nuo 16 m. amžiaus) priklauso bent vienai iš 100 tūkst. šalyje veikiančių savanoriškų organizacijų (Lietuvoje savanoriauja apie 10 proc. gyventojų). 9 proc. danų savanoriauja daugiau nei vienoje organizacijoje.
Danijoje veikiančią savanorystės sistemą tyrinėjusios D. Atkočiūnaitė ir I. Krasauskaitė pabrėžia, kad didelis žiniasklaidos ir politikų dėmesys savanoriškai veiklai ženkliai sustiprino piliečių norą bei pareigos jausmą padėti kitiems. Didėjant savanoriškų organizacijų skaičiui šalyje, padidėjo ir savanorių poreikis, ši veikla tapo prieinamesnė visuomenei.
Valstybės institucijos remia Danijos savanoriškas socialines organizacijas, kuria sistemas, kad neatlygintinas darbas pritrauktų jaunąją kartą. Danai skatinami būti aktyviais piliečiais, plėtojamas bendradarbiavimas tarp savarankiškų savanoriškų organizacijų ir valdžios institucijų, teikiamos konsultacijos.
Danijos valstybinės įstaigos taip pat rengia konferencijas, leidžia metodines priemones, turi savo savanorių tarybą, kurios tikslas yra prisidėti prie viešųjų diskusijų dėl savanorių vaidmens ateityje, plėtojant gerovės visuomenę.
Suprato, kuo gali būti naudinga
KTU studentės taip pat užsiima aktyvia savanoriška veikla. I. Krasauskaitė yra savanoriavusi Kauno vaikų globos namuose „Atžalynas“ ir Kauno senamiesčio Vaikų dienos centre, kuriame šiuo metu atlieka praktiką.
„Pirmą kartą vaikų globos namus aplankėme su dėstytoja. Sužinojusi, jog yra galimybė ten savanoriauti, ilgai nedvejodama nusprendžiau išbandyti savo jėgas. Darbas su vaikais yra artimas mano specialybei, o savanoriavimas vaikų globos namuose yra naudinga patirtis ateityje renkantis praktikos vietą ar net darbą“, – įsitikinusi studentė I. Krasauskaitė.
Merginos manymu, užsiimant tokia veikla, įgyjama daugiau pasitikėjimo savimi, žmogus realizuoja save, stiprinami bendravimo įgūdžiai, studentai teorines žinias pritaiko praktikoje.
„Supratau, kad galiu būti naudinga ir reikalinga. Pagilinau savo suvokimą ir įgūdžius bendravime su įvairaus amžiaus, charakterio vaikais. Iš tikrųjų vaikui reikia tiek nedaug, kad jis pasijaustų laimingu. Savanoriavimas – mano varikliukas, kuris skatina vis daugiau patirti, pažinti ir padėti kuo daugiau vaikų. Tai yra naudingai užpildomas laisvas laikas, kuris praturtina žmogų kaip asmenybę“, – sako I. Krasauskaitė.
Nuovargį nubraukia džiaugsmas
D. Atkočiūnaitė šiuo metu savanoriauja Kauno vaikų globos namuose „Atžalynas“. Studentė taip pat yra prisidėjusi prie „Šviesos dirbtuvėlių“, vaikų stovyklos „Atgaja“, Lietuvos jaunimo dienų, Šiluvos atlaidų ir kitų renginių, ne vienerius metus aktyviai dalyvavo fakulteto studentų atstovybės veikloje.
„Savanoriaudama ėmiau vertinti nuolankumą, įgijau organizuotumo, vadovavimo pagrindų, patirties dirbant su vaikais, neįgaliaisiais, išmokau pažinti save. Savanoriavimas ugdo pareigos jausmą, suteikia pozityvių emocijų ir moko dirbti komandoje.
Kiekvienoje organizacijoje svarbus elementas yra pareiga, jei jau pažadėjai – padaryki, neatidėlioki. Kadangi mano vienas iš bruožų atidėti, tad išmokau imtis darbų nedelsiant. Savanoriavimo patirtis atneša teigiamas emocijas, džiaugsmą, nuostabius patyrimus, šilumą. Nors ne visada tai lengvas darbas, tačiau nuovargis nieko nereiškia prieš viską, ką gauni ir ką gali duoti kitam“, – atvirauja D. Atkočiūnaitė, savanoriavimą siejanti ir su savo būsima darbine karjera.
Socialinės pedagogikos studentė pastebi, kad Lietuvoje į savanorystę vis dar žiūrima nepatikliai, tačiau ji neabejoja, kad požiūris į neatlygintiną darbą keičiasi į gerąją pusę, daugėja socialiai aktyviais norinčių būti žmonių.