Apie teatrą, karą ir gyvenimą tik kartą– su jaunu režisieriumi P. Makausku (interviu)

Eglė Kirliauskaitė

Teatro ir muzikos akedimijos Sluškų rūmai – čia sutartą valandą susitinkame su jaunu režisieriumi Povilu Makausku. Ši kultūros ateities kalvė labiau primena gūdžių sovietinių laikų palikimą nei modernią meno meką. „Norime pakviesti visus valdžios atstovus čia apsilankyti: pamatyti, pabendrauti su mumis, užeiti į mūsų auditorijas“, – apie prastą situaciją ironizuoja Povilas. Panašu, jog režisieriaus Gintaro Varno vadavaujamo kurso studentui tikrai nenuspjauti, kas vyksta ne tik Lietuvos politinėje padangėje, bet ir viso pasaulio neteisybė – bent jau tokios mintys kilo išvydus visai neseniai Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje pristatytą darbą „Yolo“ (akronimas frazės „you only live once“ – gyveni tik kartą). Likus kelioms dienoms iki antrosios peržiūros, vyksiančios spalio 20-ąją, pristatome pokalbį su darbščiu, perspektyviu ir visa esybe teatrui atsidavusiu P. Makausku.

Teko girdėti, kad norėjai būti ir dailininku, ir architektu, bet dabar studijuoji režisūrą. Kaip tai nutiko?

Nežinau atsakymo. Vis dažniau užduodu šį klausimą sau, netgi laikau jį privalomu, bet dar neturiu atsakymo. Vaikščiojau į Varno, Koršunovo, Nekrošiaus spektaklius – pajutau, kad teatras yra pasaulio kūrimas, o dailė tarsi sustingęs žvilgsnis. Nejutau jokio diskomforto. Visi menai man yra beprotiškai gražūs savo savitumais, visgi teatras – vienintelis menas, sprendžiantis klausimus per gyvą laiką, gyvą žmogų, gyvą žiūrovą. Teatro žmogus turi nebijoti efemerijos, nes čia absoliučiai viskas permirkę laikinumu. Prieš kelis metus mąsčiau apie įsimylėjimą to, kas nesama, galvojau, kad tai yra be galo drąsu. Tiesiog jaučiau, kad noriu teatro. Kaip dailininko kelias? Dailė yra mano hobis – ji niekur nepabėgo, tik dabar darau šiek tiek ką kitą: galiu piešti  įsivaizdavimus, nuotaikas, scenos eskizus, aktorių kostiumus, mizanscenas. Tikiu, kad geras režisierius privalo išmanyti ne tik meno istoriją ar mėgautis kokiu Gogenu. Geras režisierius žinos, kas yra spalva, kompozicija, šviesotamsa, žinos, kaip padrožti pieštuką ar išgauti spalvą. Man lengviausia spektaklį ir kūrinius matyti bei suprasti kaip paveikslų seką. Noriu pasakyti, kad aš nieko nepraradau, atsitiko, kaip turėjo atsitikti.

Po dviejų metų uostamiestyje studijas Klaipėdoje iškeitei į gimtąjį Vilnių. Kas pasikeitė?

Pasikeičiau aš pats. Buvimas Klaipėdoje man visuomet buvo ir bus geros apmąstymo atostogos, ten net knygos kitaip skaitosi. Grįžęs į Vilnių supratau, koks teatras sudėtingas, kiek reikia dirbti, kad jį padaryti. Kai įsiskaudinu arba pavargstu nuo šurmulio, važiuoju į Klaipėdą ir grįžtu išsisprendęs ir pakitęs. 

Iš tiesų esi labai ambicingas, darbštus?

Man patinka dirbti, tiesiog aš tai mėgstu. Mums atrinkti labai puikūs dėstytojai. Neseniai buvo Makarevičiaus (scenografas, teatro dailininkas Gintaras Makarevičius – aut. past.) paskaita, jis aiškiai pasakė: „Nenorėkit būti mokykliški“. Šalia šios minties jis parodė eskizus, kaip pats dirba: susirašo visas štangas, visus pavadinimus, tada nueina į teatrą, pažiūri, ar jos veikia, padaro visus įmanomus brėžinius... Tas darbštumas be gerų mokytojų, be jo kultivavimo atsitrenktų į sieną, išblėstų.

Kam dar be teatro ir dailės skiri savo laiką?

Lėlių teatras – nauja meilė, nauja aistra. Laisvalaikiu konstruoju lėles, dabar darau tokią milžinišką, 6 metrų aukščio. Finale, kai aš ją pabaigsiu, turėtų būti per miestą keliaujantis spektaklis. Jei man pavyks, tai bus darbas, įkvėptas meilės Vilniui, keistoms jo vietoms ir aistros lėlėms.

Ką manai apie jaunimo galimybes įsitvirtinti Lietuvos teatro scenoje?

Įsitvirtinti? Nemąstau apie šį žodį. Yra mintys, kurias aš noriu pasakyti, yra laikas, kai tu gali tai padaryti, yra žmonės, kurie nori tą išgirsti. Ir viskas. Jeigu nebeturi minčių ir jausmų, teatre nebeverta gaišti laiko. Tai natūralus procesas be jokių įsitvirtinimų – tiesiog.

Visgi dar gaji nuomonė, jog Lietuvoje yra keli režisieriai-stabai, kuriuos labai sunku nuversti. O gal ir nereikia?

Jie yra stabai, nes yra labai geri. Lietuvai reikia tiek, kiek reikia, kiek atsiranda, tai – organiškas procesas. Reikia kokybės, o ne kiekio.

Kas iš Lietuvos režierių tarpo tau labiausiai imponuoja, galbūt yra autoritetai?

Pastaruoju metu dažniausiai pritrenktas išeinu iš užsienio trupių spektaklių, jos tikrai drąsesnės. Lietuvoje: mano mokytojas Gintaras Varnas, Koršunovas, Nekrošius. Su jų kuriniais aš augu ir mokausi. Mano kolegos. Kamilė Gudmonaitė. Gera iš tiesų turėti kolegų, kurie mąsto, su kuriais galima pasišnekėti. Taip pat gera turėti mokytoją, kuris moko kūrybos, reikalauja jos ir leidžia išlikti kūrybingam. 

Kokių atsiliepimų, įvertinimų sulaukei po „Yolo“ premjeros?

Aktyviausiai, kritiškiausiai, bet kartu ir šilčiausiai vertina jauni, mūsų amžiaus žmonės. Ir dažna mintis, kuri atsikartoja vertinimuose, yra drąsa daryti. Girdėjau daug nuomonių apie šio darbo reikalingumą, tarsi tas spektaklis buvo klausimas, kurį jie patys nuo savęs slepia. Ir visgi, jiems buvo malonu išgirsti šį klausimą.

O kaip reaguoji/reaguotum į kritiką?

Vertinu tikrą kritiką. O tokia mokyklinė pagal standartus užpildyta lentelė, kas atitinka normas, kas neatitinka normų – aš to neklausau.

Karo tematika dabar tikrai aktuali. Ar būtent įvykiai Ukrainoje pastūmėjo ją rinktis?

Viskas prasidėjo kur kas anksčiau, kai su draugais rūkant cigaretes buvo galima tik nujausti ir spėlioti, kas čia bus, nors dar nieko tokio despotiško pasaulyje nevyko. Kūryba prasidėjo nuo Pablo Picaso „Guernicos“ paveikslo ir jo konteksto analizės. Picaso reakcija į Guernicos bombordavimą man tapo kūrybinės drąsos, menininko drąsos pavyzdžiu. Vėliau išsigrynino tema „naikinimas“. Su komanda į spektaklio sampratą žiūrėjome visiškai laisvai, nebuvo nei tekstų, nei kažkokių parašytų pjesių. Montavome ir klijavome turinius patys, aktoriai ir likusi komanda be galo kūrybiškai į tai pažvelgė. Esu jiems labai dėkingas. Tarsi iš giedro dangaus prasidėjo visi tie įvykiai. Statant spektaklį apie naikinimą, buvo nebeįmanoma nereaguoti į dabartį. Kartais per repeticijas sėdėdavome ir žiūrėdavome video iš Maidano. Nespėdavome nieko suvaidinti. Tai repeticiją laikyti įvykusia ar ne? Vėliau buvome ir prie Rusijos ambasados papiketuoti, buvome aukų atminime prie Seimo. Tai yra asmeniškas darbas, jis pilnas pozicijos, pilnas požiūrio. Galima sakyti, jog spektaklis kalba pernelyg jau tiesiai šviesiai, mažai likę meno paslapties. Tiesą pasakius, mes ir kūrėme tokį darbą, kuris būtų sudėtas iš aiškios pozicijos. Dramaturgija susidėjo iš gyvo proceso, dėl to ir spektaklis yra gyvas. Tuo ir skiriasi gyvas ir negyvas teatras.

Žiūrint spektaklį, atrodė, kad vienu darbu norėjai atskleisti visą pasaulio neteisybę, skaudulius. Toks ir buvo sumanymas?

Rinkdami temas, potemes, tekstus, situacijas pamatėme naikinimo ir neteisybės plotį, tad automatiškai nusprendžiau, kad tai turės būti platu. Pagalvojau, kad tyčia viską sudėsime į vieną beprotybės akimirką, tyčia ištrauksime priežastis, pasekmes, laikus, datas, atstumus, kurie jungia visą šią beprotybę. Sujungsime tai į tokį vieną košmarą. Tam, kad tai būtų aiškiau matoma, tam, kad kurtųsi naujos priežastys, naujos pasekmės. Naujos distancijos yra nauji kampai apmąstymams – tokia šio sumanymo priežastis.

Lietuvoje ne tiek jau daug politinio teatro, kuris, pavyzdžiui, yra labai populiarus net kaimyninėje Latvijoje. Ar žadi užpildyti šią spragą?

Esu pastatęs ir kitą spektaklį pagal Oscaro Wildo pasaką „Žvejas ir jo siela“. Tai nuostabi filosofinė pasaka. Šiuo momentu nekuriu jokių griežtų trajektorijų, kur turiu toliau keliauti ir ką daryti. Dar studijuoju akademijoje. Darau tai, kam jaučiu aistrą, ką myliu. Man atsvaros taškas yra bandymas būti sąžiningu su savimi, savo laiku. Dabar norisi sąžiningai rėkti.

Galvoje jau sukasi mintys apie naujus pastatymus?

Taip, bet kol kas tai gali būti paslaptyje. Akademijoje tai sukelia daug intrigų. Stanislavskis sakė, jog intrigantai turi būti šalinimi iš teatro pirmu reisu. Tad aš prie jų nenoriu prisidėti – va, toks gali būti atsakymas apie ateinančius darbus.

Galbūt dar ką nors norėtum pasakyti žmonėms, kurie skaitys šį interviu?

Norėčiau pakviesti žmones į savo spektaklius. Tuo pačiu noriu ėjusiems ir einantiems padėkoti už palaikymą, man tai yra labai svarbu. Tiek.

 

eglė kirliauskaitė, interviu, Povilas Makauskas, rezisierius, spektaklis, teatras, YOLO

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai