Laikas.lt
Vaidotas Šiožinis save apibūdina kaip dabartistą, kuris nėra kažkuo labai išskirtinis, gal tik antakiais ir ūgiu. Jis mėgsta pasijuokti iš to, kas jam sekasi ir kas nesiseka, ir tai daryti jam pavyksta keliaujant kartu su visu „Humoro klubu“. Kalbiname Vaidotą apie scenos baimes ir komikų gyvenimą.
Kaip tavo gyvenime atsirado „Humoro klubas“?
Dar kai mokiausi mokykloje, gal devintoje ar dešimtoje klasėje, „Humoro klubas“ tikriausiai buvo pati populiariausia TV laida Lietuvoje. Tai, žinoma, aš ir visi bendraamžiai nebuvome išimtis ir taip pat žiūrėdavome, juokdavomės ir kartodavome tuometinių komikų juokelius. Taip ir atsirado „Humoro klubas“ mano gyvenime ir, pažiūrėjęs kelias laidas, pats labai užsinorėjau išmėginti kažką panašaus.
O kaip tu atsiradai jame?
Tikriausiai tipinė istorija – artėjo mokyklos talentų renginys ir kažkaip visiškai nieko rimto negalvodamas leptelėjau, gal reikėtų ir man nueiti ir pajuokinti mokyklą. Gavosi taip, jog niekas manimi netikėjo, tai susilažinau su keliais draugais, kad tikrai tai padarysiu ir pradėjau rašyti savo pirmąjį standup gabaliuką. Atėjo talentų šou diena, aišku pilnos kelnės baimės, kelis kartus vos „neatsijungiau“, bet užlipau „atšnekėjau“ mintinai išmoktą tekstą ir visai neblogai pasisekė, turint omenyje, kad mokykloje humoras turėjo būti labai švarus ir padorus. Draugai nufilmavo pasirodymą (tikriausiai tikėjosi, kad nepasiseks ir galės visą gyvenimą man tai prikaišioti), sugalvojau jį parodyti kažką apie tai išmanantiems žmonėms, jog įvertintų. Per facebook`ą susiradau Mantą Katlerį ir nusiunčiau nuorodą į mano pasirodymą. Pasirodo ir jam patiko, todėl mane pakvietė sudalyvauti viename „Humoro klubo“ renginyje Vilniuje. Surinkau palaikymo komandą, sėdome į mano labai prabangų trečią guolį ir išriedėjome į sostinę. Ten pirmą kartą ir susitikau su visais „Humoro klubo“ vyrukais, dabartiniais draugais ir kolegomis. Pasisekė taip pat neblogai, šiltai priėmė Vilnius „marozėlį“ iš Šiaulių, šnekantį apie tėvus ir močiutę. Kažkaip tuo metu jiems kaip tik trūko vieno žmogaus ir dar po kelių išbandymų keliuose miestuose nejučiom ir tapau dabartinio „Humoro klubo“ dalimi.
)
Mėgstamiausi tavo komikai?
Žinoma, visi „Humoro klubo“ vyrai, su kuriais vos ne kiekvieną savaitgalį važinėjame skaidrint nuotaikos tautiečiams ir, aišku, patiems sau. O iš užsieniečių išskirčiau gal keletą: Patrice’ą O`nealą, Frankie’ą Boyle’ą ir neseniai Lietuvoje pasirodžiusį ir tikrai labai nustebinusį Dylaną Morana.
Koks esi ir koks norėtumei būti scenoje?
Daug kas sako ir tikriausiai nemeluoja, kad scenoje aš labai ramus, nereiškiu jokių emocijų. Pradžioje tikrai taip ir buvo, pastebėjau, kad tai visiems labai juokinga, bet dabar kuo toliau, tuo laisviau jaučiuosi ir galiu išmėginti įvairiausius dalykus, kurių pradžioje labai bijojau: daugiau vaidinti, improvizuoti, aštriai atšauti ir nutildyti žmones, kurie trukdo mano pasirodymui.
Tai kaipgi prajuokinti publiką?
Tikriausiai čia vienas iš tų klausimų, kuris neturi teisingo atsakymo. Viskas ir kiekvienas gali būti juokingas ir prajuokinti žmones. Manau, svarbiausia būti savimi bei šnekėti apie dalykus, kurie kažkuo klibina ir neduoda ramybės ar erzina tave patį. Kas juokinga kasdieniame gyvenime, tas bus juokinga ir scenoje.
5 patarimai scenos baimės kamuojamam žmogui…
Aš irgi norėčiau, kad man kas nors tiek patarimų duotų, kaip įveikti tą baimę. Bet tai yra labai sveikas daiktas, jei bijai scenos – reiškia, tau nenusispjauti ant žmonių, kurie susirinko tavęs paklausyti. Nežinau, gal reikėtų galvoti: gerai, jei šiandien man tikrai nepasiseks, kas blogiausio gali atsitikti? Tiesiog susimausi prieš kelis šimtus žmonių, jausiesi kaip šiukšlė ir daugiau niekada nebenorėsi lipt ant scenos. Gal šita mintis ir nepadeda įveikti baimės, bet tikrai labai gerai motyvuoja atiduoti visas jėgas kiekvienam pasirodymui!
Daugiau Vaidoto minčių, šiandien (kovo 12 d.), 19 val., „7 Fridays“ vykstančioje gyvų pokalbių laidoje „Penktadieniniai pašnekesiai“. Renginys nemokamas.