Laikas.lt
Vytautas V. Landsbergis – žymus Lietuvos teatro ir kino režisierius, knygų, eilėraščių, dainų, autorius ir atlikėjas, sukūręs daugiau nei dvidešimt kino filmų, septynias pjeses ir nemažai eilėraščių tiek vaikams, tiek suaugusiems. Tai menininkas, turintis gebėjimą savo kūrybą perteikti pačiais įvairiausiais būdais.
Neseniai jis grįžo iš turo po JAV, kur pristatė filmą apie partizanus, koncertavo, taip pat ką tik išleido penktąja „Rudnosiuko istorijos“ knygą. Apie visa tai ir dar daugiau, interviu su Vytautu V. Landsbergiu.
Tik ką grįžote iš kelionės po JAV, kur kartu su žmona Ramune Landsbergiene ir Ieva Narkute pristatėte filmą apie partizanus „Trispalvis“ ir kartu koncertavote, papasakokite kaip Jums sekėsi?
Kelionė pasisekė puikiai. Pradėjome nuo Bostono, Niujorko, Vašingtono, paskui nulėkėme į Čikagą, iš ten į Floridą ir Los Andželą. Tvyrojo kažkokia Sąjūdžio laikų dvasia, kai susirinkdavo ir jauni, ir vyresni, išsėdėdavo po tris valandas, o pabaigoje po filmo ar koncerto kitąsyk dar pasilikdavome vakaroti iki paryčių, dainuoti, kalbėtis. Tokio žmonių nuoširdumo bei artumo pats sau tegaliu pavydėti; ir jei kas sakys, jog lietuviai pikti, pavydūs ar nedraugiški – sakysiu, pasiimkite gitarą ir važiuokite į Ameriką, pamatysite, jog tai – netiesa.
Labai gražiai Amerikos išeivija priėmė Ievą, manau, kad ten jau irgi atsirado gausus jos gerbėjų skaičius. Gal pirmąsyk pajutau šiltą, nevaldišką bendradarbiavimą ar netgi bičiulystę su valdžios institucijomis – tiek konsulu Niujorke Valdemaru Serapinu, tiek ambasadoriumi Žygimantu Pavilionu. Jiems nuoširdus ačiū. Beje, jei pradėčiau vardyti visus, kurie mums ten padėjo, atsirastų labai ilgas sąrašas.
Palyginkite Lietuvos ir išeivijos JAV žiūrovą ir klausytoją? Kokie pagrindiniai skirtumai?
JAV gyvenantiems lietuviams labai reikia Lietuvos, jie nori būt kartu – jos istorijoje, dainose. To jausmo kitąsyk mažiau Lietuvoje, bet tai ir natūralu, kad ne visada vertiname tai, ką turim. Atrodo – kas ta Lietuva? Korumpuota valdžia, papirkta žiniasklaida ir dar kas nors labai blogai. Viskas savaime suprantama ir nieko čia ypatingo… O kai išvažiuoji, imi prisiminti ir tai, kas gera, ko pasiilgsti ir neturi.
Kitas momentas – važiavome padėkoti už paramą „Trispalviui“, nes be Amerikos lietuvių šis filmas nebūtų atsiradęs; Lietuvos valdiškos kultūros institucijos filmui davė lygiai nulį litų (nors atsiprašau, truputį meluoju: URM nupirko lėktuvo bilietus man ir Ievai, taigi prisidėjo prie filmo paviešinimo).
O publika iš tiesų panaši ir Lietuvoje, ir Amerikoje: ir ten verkia, žiūrėdami filmą, ir čia; ir ten braukia ašarą, kai dainuoja Ieva, ir čia. Ko labiau bijojau – savo vežamų juokų, kaip bus priimtas naujasis rudnosiukas ar mudviejų su Ramune dainuojami žiaurūs romansai; bet ačiūdie mano nuogąstavimai visiškai nepasitvirtino.
Išvados galėtų būt tokios: valdžia daug šneka apie ryšių su išeiviais stiprinimą, apie pilietiškumo ugdymą ir t. t. Man atrodo, kad Ievos Narkutės nuvykimas (siuntimas) koncertuoti į emigracijos bendruomenes (ar „Skylės“, ar D. Razausko, ar E. Sirvydytės…) būtų itin natūrali sąmoningos valstybės investicija į tai, kad ilgėliau būtume kartu.
Ar spėjote pakeliauti po šalį? Kokį įspūdį paliko JAV?
Deja, koncertų grafikas buvo itin įtemptas, dažnai tiesiai po koncerto tekdavo lėkti į kitą miestą; tad gaivaus vasariško oro įkvėpėme tik Floridoje, kur turėjome galimybę porą dienų pabraidžioti pajūriais ir pakramtyti nuo medžio nusiskintą avokadą, dar suspėjome nosį įkišti ir į Salvadoro Dali muziejų; ir viena laisvesnė diena Los Andžele, kai bičiulis mus nuvežė į kalnus, į fermą pas nuostabų ūkininką, buvusį Punsko lietuvį – Aloyzą Pečiulį.
Neseniai nudžiuginote savo gerbėjus išleisdamas penktąją „Rudnosiuko istorijų“ knygą. Šiemet jam sukanka 20 metų, ar Rudnosiukas užaugo ir nuo šiol knygos bus skirtos suaugusiems?
Su tuo Rudnosiuku bėda, niekaip negaliu jo pabaigti. Va prabėgo dvidešimt metų – vėl prisikaupė visokių nesąmonių, kurios ir privertė dar sykį išleisti šią knygą su nauju skyreliu „Vikontas de Rudnosiukas: po dvidešimties metų“. Tik šįkart knygos dailininkas (mano sūnus Jonas) pasiūlė leisti suaugusiems skirtą versiją, sako – tėt, čia gi nevaikiškos istorijos… Kur dingsi, jei sūnus sako – taip ir išleidome.
Kaip keitėtės Jūs ir Rudnosiuko istorijos per tiek metų?
Aš nuplikau, susilaukiau anūkų, o Rudnosiukas ne tik nenupliko, bet ir žmonos dar nesusirado, slampinėja vienas ir tiek. Tiesa, kartą bandė ištekėt už ožkos – šoko į upę ir tekėjo jai iš paskos, kol nusibodo. Tada išlipo į krantą ir daugiau niekada nebetekėjo.
Kovo 13 d. „Renginių oazėje“, Kaune, įvyks Jūsų autorinis vakaras. Ko gali tikėtis atvykę svečiai?
Nemėgstu išankstinių planų ar scenarijų, viskas dažniausiai vyksta spontaniškai. Jei pamatau, kad salėje susirinkę rudnosiukai, tai ir skaitau rudnosiukus, jei dominykai, tai skaitau arba dainuoju ką nors kita. Tik viena pažadu: bus ir to, ko dar niekur nebuvo…