Laikas.lt
Rima Lincevičiūtė
Pašnekovo archyvo nuotr.
Vartojimo ir supanašėjimo amžiuje vis daugiau žmonių nori išskirti savo unikalumu. Vieni rengiasi ryškiais drabužiais, kiti darosi įmantrias šukuosenas, treti puošia kūną tatuiruotėmis ar auskarais. Tačiau ne vien išorinė išvaizda gali jus padaryti kitokiais. Patirti tai savo kailiu galite prisijungę prie „Body suspension“ veiklos, kurią įvardyti galima kaip žmogaus pakėlimą į orą, jo svorį laikant tik kablių odoje pagalba. Išgąsdino? Galbūt perskaitę interviu su Tomu Garšva – auskarų vėrimo specialistu ir „Body suspension“ įgyvendintoju – pakeisite nuomonę.
Papasakok, Tomai, ką tu mėgsti, ko neapkenti, ką vertini ir ką veiki gyvenime?
Didžiąją dalį gyvenimo buvau nesuprastas supančios aplinkos, kol jos nesusikūriau pats, būdamas labai užsispyręs ir tuo pačiu tingus. Jaučiausi, jog gyvenu ne ten, kur man reikėtų, kas liečia žmones ir klimatą. Gal per daug atviras (priklausomai nuo situacijos). Apskritai, esu linkęs save laikyti geros širdies žmogumi. Myliu juodą spalvą, gal per daug ironiškai sutampa su aplinkos nuomone apie mano darbą. Muzika ausyse sudaro stebėtinai didelę mano gyvenimo dalį, kitaip net negalėtų būti. Neapkenčiu, jog tiek daug pasaulyje pastatyta ant materialių dalykų, nesuprantu apsikrovimo mus supančiais nereikalingais daiktais. Buitis, kurią mėgstu – stipri juoda kava su pienu kiekvieną rytą, šiltuoju metų laiku nesiskiriu su dviračiu, šaltuoju – su snieglente. Šiek tiek propaguoju sveikesnį gyvenimo būdą, minimaliai sportuoju, keliu sau siekius, labiausiai vertinu mane supančius žmones, veikiu tai, kas man patinka (bent taip įsivaizduoju).
Nuo ko prasidėjo tavo, kaip auskarų verėjo, karjera?
Pamačius filmą „Modify“ supratau, jog būtent tai noriu veikti likusį gyvenimą. O tada auskaras draugui, antram, trečiam, dešimtam. Labai padėjo tikėjimas, jog svarbiausia darbe yra kokybė.
Gal lygiuojiesi į konkrečius žmones, tarkime, daug pasiekusius tavo srityje užsienyje?
Nepasakyčiau. Bent kol dirbu Lietuvoje, žinau, jog niekada nepasieksiu tokių rezultatų kaip mane savo darbais žavintys ir stebinantys žmonės. Su jais tiesiog palaikau ryšius darbiniais edukaciniais tikslais.
Papasakok, kokią pačią išskirtiniausią vietą esi papuošęs auskaru?
Ilgiau dirbant visos įmanomos vietos nebekelia nuostabos. Žinoma, yra vienetinių auskarų, kuriuos įvėrus tikrai galėčiau juos vadinti išskirtiniais, bet ne visus sutikčiau verti dėl rizikos žmogui. Tad kol kas labiausiai patikusiu vėrimu laikau specifiškai lenktą vientisą auskarą kakle, kuris atrodo kaip besišypsantis veidukas.
.jpg)
Ne paslaptis, kad yra žmonių, kurie auskarus veriasi namuose ir dar tuo didžiuojasi. Kaip vertini tokius bandymus? Gal turi itin nenusisekusių pavyzdžių?
Suprantant riziką jokiu būdu tam nepritariu, bet dar labiau esu prieš tokios veiklos propagavimą draugų rate. Kad ir po pasisekusio bandymo. Vien tinkamų įrankių neturėjimas, nesupratimas kokių medžiagų reikia, kur kokie dydžiai naudojami – gali privesti prie ryškių žymių, išliekančių visą gyvenimą.
Kiek turi auskarų ir ar pats juos įsivėrei?
Šią akimirką – 20, bet skaičius pastoviai kinta (šypsosi). Esu suskaičiavęs 34 turėtus auskarus. Pats su savimi dirbau du kartus: pirmąjį labai nesėkmingai, po kurio supratau, jog ne viską gali pasidaryti. Antras – puikiai pavykęs, bet pasiryžau tik dėl to, jog vieta buvo lengvai prieinama, kas leido dirbti be kliūčių.
O kas Tave paskatino imtis „Body suspension“?
Trejus metus trukęs noras išbandyti. Po to viskas paprasčiau: komandos nebuvimas Lietuvoje, nesusikalbėjimas su Baltijos šalių komandomis, galimybių neturėjimas nuvažiuoti toliau ir galiausiai pokalbis sumerkus kojas ežere su kolege ir pusiau juokais pasiūlyta idėja padaryti patiems. Po gerų poros mėnesių ir startavome.
Koks buvo pirmasis kartas, kai pasikabinai ir pakilai?
Kaip ir kiekvienas kartas, tai nėra kažkas, ką būtų įmanoma apsakyti žodžiais, kol kas dar niekam nepavyko. Dabar jau pradedu įprasti prie to jausmo, bet patį pirmą kartą… nežinojau net, ar atsiplėšiu nuo žemės, visų jausmų ir emocijų buvo per daug, jog sugebėčiau aprėpti. Iki kol nesirėmiau į žemę tik pirštų galiukais, nesupratau kaip tai yra stipru emociškai. Užvirė adrenalinas, pakėliau kojas – ta akimirka, akimirka suvokimo, jog padarei kažką, kas iki tol atrodė sunkiai įmanoma, buvo pilna euforijos, neapsakomo pasiekimo jausmo ir dar tūkstančio neapsakomų jausmų. Ir tik tada supratau, jog tik pabandęs suprasi, kas tai ir kodėl. Perteikti žodžiais nelabai įmanoma.
.jpg)
Kaip giliai kabliai įkabinami? Ar lieka žymės?
Negiliai. Na, tas negiliai tai tik po oda, toli nuo raumens, dar toliau nuo vidinių organų. Žinoma, randai lieka, bet tokie, jog gyvenimas mums duoda žymiai didesnių. Be to, nėra tokio rando, kurio nebūtų galima užtatuiruoti.
Koks pasiruošimas vyksta prieš gaunant galutinį rezultatą – pakilimą?
Sakyčiau, didesnis galbūt labiau fizinis nei moralinis. Reikia būti pailsėjusiam, savaitę prieš patariama daugiau miegoti, valgyti daugiau vaisių ir gerti daugiau vandens, mažinti alkoholio vartojimą, o emociškai – sunku pasiruošti tam, ko dar tada nesupranti.
Ar yra kažkokie psichologiniai patarimai, kurie padeda susidoroti su fiziniu skausmu? O gal neskauda?
Skauda, žinoma skauda, bet ne tiek, kiek dažnas pagalvotų. Įprastai skaudžiausia dalis laikoma patys dūriai, bet kaip pastebėjome, ne visiems tai galioja. Apskritai, patariu žmonėms nebijoti. Juos drąsinu ir esant per plauką nuo pakilimo. Pats fizinis skausmas, dūriai labiau sunkus skausmas, nei aštrus, tad lengvai iškenčiami, pirminį odos tempimą būtų galima lyginti su deginančiu skausmu, kuris asmeniškai man ganėtinai stiprus, tokios būna pirmos 3–5 minutės iki kol oda pilnai įsitempia. Smegenims pradėjus į organizmą paleidinėti endorfinų, kurie nuima skausmą, viskas palengvėja ir kabant labiau lieka tiesiog tempimo jausmas nei kad įtemptas skausmas.
.jpg)
Dabar šiek tiek apie žiūrovus. Kaip suprantu – jų būna. Kokia jų pirma reakcija, pamačius kablius kūne?
Viskas gyvai atrodo žymiai paprasčiau ir ne taip baisu kaip ekrane. Kaip bebūtų, renkasi tik tie, kuriems įdomu, ir šoko ar didelio nustebimo nebūna, ne kartą girdėjau frazes iš po to prieinančių žmonių: „Pakeitei mano požiūrį į tai.“ Lygiai taip pat, gyvai pamatę žmonės susidomėjo ir nusprendė pamėginti.
Apskritai, kaip tie žiūrovai atsiranda: ar tai tiesiog draugai ir pažįstami, o gal lygiai tokie patys entuziastai kaip tu? Ar daug propaguojančių „Body suspension“ Lietuvoje lyginant su pasauliu?
Pasikviečiame tuos, kuriems įdomu ir kurie natūraliai tam prijaučia, mažesnę jų dalį galėčiau pavadinti entuziastais. Kas liečia Lietuvą, neįmanoma nusakyti susidomėjusių skaičiais, ypač, kai tai tik atsirado Lietuvoje. Tačiau, bent kol kas, besidominčiųjų kiekis maloniai stebina.
Kadangi kabini ir kitus žmones, kaip įvertini, kad jie tam psichologiškai pasiruošę? Gal yra buvę, kad kažkas išsigando ir pasidavė?
Nevertiname. Iš praktikos pasimokėme, jog tie, kurie atrodo tam nepasiruošę, parodo geresnius rezultatus už tuos, kurie manėme, jog yra pasiruošę. Išsigandusių nebuvo (šypsosi). Apskritai, mėnesį prieš stengiamės paskirti susitikimą, išsiaiškiname, kiek jie žino, ko iš to tikisi, iš savo pusės apšviečiame, ko tikėtis, kiek patys suprantame ir leidžiame pasirinkti, ar jie tai nori patikėti mums.
.jpg)
Kaip pasikeičia požiūris į pasaulį, kai patiri „skrydį“? Ar tai gyvenimo pilnatvės papildymas, o gal tik noras pasirodyti?
Kiekvienas turi savo tikslus, kodėl jie nori pabandyti pakilti, neatsakysiu už visus, ypač kalbant apie tokį specifinį dalyką. Asmeniškai man patinka šis iššūkis. Kiekvieną kartą skausmas sugrąžina į realybę, kiekvieną kartą būna nauja kova su savimi ir euforija laimėjus. Kaip bebūtų, kažką gilesnio tai palieka visiems: prisiminimai man pačiam yra labai stiprūs ir paleidžiantys šiurpą ant mano odos ir gana elementariai, man pačiam tai be galo smagu!
Ką atsakytumei tai nemažai daliai visuomenės, kurie tokius išskirtinius, šokiruojančius užsiėmimus vadina durnyste, išsidirbinėjimu ar net psichiniu sutrikimu?
Kadangi jau įpratau, net nekreipiu dėmesio. Jei yra žmogus to nesuprantantis, bet norintis sužinoti – duodu šaltinių tam padaryti, po to jau jo pasirinkimas. Žmonės linkę bijoti ir nesuprasti naujų dalykų, dar labiau linkę nesistengti suprasti, tai dažniausiai ir baigiasi neigiamu visuomenės požiūriu bei atsiliepimais. Vis tiek visi nesupras, tad su visais ir nekovoju, jei įdomu – klausk, jei nesupranti – nekritikuok (nebent šioje sferoje lenki mus), jei tiesiog „heitini“ – neaušink burnos frazėms, kurių negali argumentuoti.
Kiekvienas gyvenime sulaukiame ne vieno patarimo. Pasidalink savuoju, kuris tau padeda gyvenime.
Stengiuosi tikėti kažko kilnesnio darymu, po truputį pradedu tikėti ir karma. Žinoma, ir savo darbu, tai ir veda tolyn.