Aistė šypsosi, šypsosi ir pasaulis (interviu, foto)

Laikas.lt
Karolis Vyšniauskas
Pašnekovės archyvo nuotr.

Pirmą kartą apie Aistę Jakimavičiūtę parašėme praėjusią vasarą, kai vieną birželio dieną draugai lyg susitarę feisbuke pasidalijo idiliška „Chevrolet“ reklama su daug jaunų besišypsančių žmonių, sakančių, kad svajonės pildosi. Ne iš karto supratome, kad tą reklamą sukūrė Lietuvos studentai. Atrodė per daug kokybiška. Neoficialiais duomenimis, konkurso, kuriam ji ir buvo sukurta, reklama nelaimėjo, „nes buvo per profesionali“. Aistė buvo jos režisierė.

Praėjo metai, ir Aistė vėl „laiko“ taikiklyje. Studentų mainų programos „Erasmus“ dėka grafinio dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje laikinai iškeitusi į Suomijos mieste Lahti esantį Taikomųjų mokslų universitetą, ji gavo galimybę sudalyvauti Suomijos telefonų gigantų „Nokia“ dizaino konkurse.

130 studentų iš Suomijos, Didžiosios Britanijos ir JAV universitetų kūrė savą telefono „Lumia 820“ galinio dangtelio variantą, tarptautinė komisija atrinko 15 geriausiųjų, o tada savo žodį, tiksliau, like'ą, tarė feisbuko vartotojai. Aistės rezultatas – antras geriausias.

„Nokia“ pagamino 50 jos sukurto dizaino telefonų, padovanojo vieną jų pačiai Aistei ir kartu su kitais prizininkais nuskraidino ją į Niujorką, kur vyko penktoji socialinių medijų savaitė.

Be viso to, A. Jakimavičiūtės, kaip kino dailininkės (Production designer), vardą galime rasti šių metų „Kino pavasaryje“ rodyto Gabrielės Urbonaitės trumpametražio filmo „Plaukikė“ ir šiemet pristatomo Tado Vidmanto „Juniper Crescent“ kredituose.

„Dirbti kine yra sunku, bet jėga“, – sako ji.

Mes galime pasakyti, kas dar yra jėga – tai Aistės, kartu su akademijos grafinio dizaino studentų komanda organizuojamas paskaitų ciklas „5/5/Junior“. Kas penktą penktadienį vykstančiuose vakaruose savo patirtimi jau dalijosi vienas „Vilnius Temperature“ įkūrėjų Saulius Baradinskas, fotografai Tadas Černiauskas ir Visvaldas Morkevičius, iliustratorius Pijus Burakas ir nemažai kitų Lietuvos vizualinę kultūrą į priekį sparčiai stumiančių asmenybių.

„5/5 Junior“ kalbama apie vizualinę komunikaciją ir viską, kas su ja susiję – nuo fotografijų iki iliustracijų, nuo vaizdo klipų iki filmų. Renginiai nemokami, visiems atviri ir kaskart sutraukiantys pilnas auditorijas.

Nuo to interviu su Aiste ir pradedame.

Šio žurnalo tema – sintetika. Nepriimk jos tiesiogiai – apie sintetines maikes nekalbame. Bet kalbame apie mus supantį nenatūralumą – pradedant sintetiniais daiktais, baigiant sintetiniais žmonių santykiais. Tu su „5/5 Junior“ komanda bandai pastaruosius laužyti. Siūlote terpę, kurioje žmonės susitinka ir kalba gyvai, nors galbūt galėtų apie tuos pačius dalykus diskutuoti feisbuke ar paskelbti prezentacijas savo tinklaraščiuose.

Prisiminiau kažkada skaitytą straipsnį apie skirtumus tarp kompiuterio ir gyvo žmogaus. Jeigu internete egzistuotų viso pasaulio gyventojų telefonų knyga, žinodamas kelis duomenis galėtum per kelias sekundes sužinoti reikiamą numerį. Padaryti tai rankiniu būdu užtruktų milijoną laiko.

Tačiau, jeigu paprašysi kompiuterio surasti Elvio Preslio telefono numerį, skenuos visą telefonų knygos informaciją ir galiausiai parodys lentelę: „Numeris nerastas“. Žmogui tereikėtų sekundės suprasti, kad Elviui į pomirtinį telefoną nepaskambinsi.

Kai kurių dalykų, tokių kaip emocijos, šypsenos, pranešėjų jaudulys, masinis džiugesys ir nepaprasta renginio atmosfera, į internetą perkelti neįmanoma. Dėl to penketai į internetinį blogą nepersikels, bent jau kol kas.

Organizuodami „5/5 Junior“ norime sukurti galimybę pabūti su tais, kurie į gyvenimą žiūri panašiu kampu ir gali papasakoti ne tik tai, kaip jiems sekėsi, bet ir užtikrinti, kad teko patirti ne vieną sukrėtimą, nekūrybingą dieną. Tai nuramina, įkvepia, motyvuoja – žmonės penketų salę palieka su šypsena veide, audringai aptarinėdami vieną ar kitą pranešėją, susipažinę su šalia sėdėjusiuoju ir sutarę išgerti bokalą alaus... Internetas to niekada nepadarys.

Penketų auditorijos kaskart sausakimšos. Kaip jums tai pavyksta?

Matyt, radome nišą, kurios trūko.

Šiuo metu Lietuvoje vyksta laba daug gerų dalykų. Jie vyksta todėl, kad yra daug jaunų, ambicingų žmonių, kurie stengiasi džiaugtis gyvenimu ir džiuginti kitus. Jie ieško, mokosi, dirba, keliauja, grįžta, pasakoja. Tokių žmonių dėka Lietuvos padangėje, ypač kultūrinėje, vyksta perversmas. Bet visuomenė, televizija, apskritai žiniasklaida, mano nuomone, per mažai apie tai kalba. Per mažai pastebi pasiekimus ir naujas idėjas, pastangas pakeisti mažus dalykus, kurie po truputį keičia pasaulį, kuriame gyvename.

Penketai atsirado būtent dėl to – mes norime pasidžiaugti savo kolegų sėkme ir išgirsti jų istorijas. Bandome sukurti draugiškos konferencijos formatą, prieinamą visiems, norime parodyti, kad kultūra gali būti įdomi ne tik profesionalams, bet ir paprastiems, vizualiniais dalykais besidomintiems žmonėms. Apsilankančių žmonių skaičius patvirtina, kad tokio pobūdžio renginiai yra reikalingi. Norime šypsotis ir norime, kad pasaulis dažniau šypsotųsi.


„Social Media Week“ Niujorke: Aistė greta savo sukurto „Nokia“ galinio dangtelio

Pereikime prie „Nokia“. Antra vieta – tai daug ar mažai?

Kaip pasakė draugas: „Sveikinu su antra vieta, vis geriau negu pirma“ (juokiasi).

Patekusi į konkurso finalą, internete sulaukei labai didelio kitų lietuvių palaikymo. Ar nebuvo netikėta?

Lietuviai ne vieną kartą istorijoje parodė, kad sugeba susivienyti. Krepšinio kovos dvasia neaplenkia ir kitose srityse. Manau, sulaukti palaikymo mūsų šalyje yra daug lengviau negu kur nors kitur, o be to, – kas mus palaikys, kai mūsų tiek mažai, jeigu ne mes vieni kitus?

Bet čia tobulėti dar yra kur – palaikyti reikia ne dėl tautinių paskatų, o vertinant žmogaus atliktą darbą. Vis dar viliuosi, kad balsus gavau už gerą dizainą, o ne už tautybę.

Pirmą kartą lankeisi Niujorke. Kokį įspūdį parsivežei?

Sunkiai žodžiais nusakomą. Neįmanoma likti abejingam Niujorkui. Tai miestas, kuriame telpa visas pasaulis. Klaikus ir tobulas vienu metu. Neaprėpiamas ir nesuvokiamas dydžiu, spalvingumu, judesiu.

Niujorkas tikrai turi dvasią. Jeigu pasiilgai šypsenos – sutiksi gatvėje šypseną, jeigu nori būti nematomas – niekas į tave neatkreips dėmesio, susiliesi su skubančių žmonių mase. Milžiniškas miesto dydis suteikia laisvę.

Dar vienas ypatingas dalykas: kai išlipau iš taksi prie viešbučio, apėmė jausmas, kad jau esu čia buvusi. Šis jausmas lydėjo visos kelionės metu. Taip nutiko todėl, kad Niujorką esame matę daugelyje Holivudo filmų. Nuostabiausia, kad jis toks pats gražus, kaip kino juostose. Centriniame parke nori nenori prisimeni „Vieną namuose“, Empire State Building – „King Kong'ą“, gatvėse – „Breakfast at Tiffanys“ ir t. t. Kada nors tikrai ten sugrįšiu.


Aistės kurtas „Nokia“ galinis dangtelis

Be pačios kelionės, dovanų gavai ir „Nokia“ telefoną. Ar pakeisi juo savo „iPhone’ą“?

(Šypsosi) Labiau norisi tą telefoną įsirėminti, bet iš kitos pusės – smagu, kai kas nors jį pamatęs pasako: „O, gražus dizainas“, o aš galiu atsakyti: „Aš dariau!“

Bet apskritai už palaikymą esu labai dėkinga savo šeimai, tad tikriausiai padovanosiu laimėtą telefoną savo tėčiui.

Šiuo metu studijuoji Suomijoje. Ką ten radai kitaip nei Lietuvoje?

Čia šalčiau ir tamsiau, viskas vyksta truputį lėčiau. Buvau maloniai nustebinta universiteto įranga, išplanavimu, sukurta sistema universiteto viduje. Jie suteikia visas galimybes bet kurios srities dizaineriams realizuoti idėjas ir sukuria nišas, kuriose jaunų dizainerių darbai tampa matomi pasauliui.

Didžiausias skirtumas – studentai iškart įvedami į rinką. Mokykla pilna plakatų ir žinučių su siūlymais atlikti praktiką didžiulėse kompanijose, dalyvauti konkursuose. Beveik visi projektai yra realūs, su tikrais užsakovais. Pavyzdžiui, mūsų dizaino kursas kūrė riedlenčių iliustracijas. Jau planuojame jų parodą Helsinkyje, vienoje didžiausių riedlenčių parduotuvių Suomijoje. Bus galimybė jas įsigyti.

Kitas pavyzdys – kuriame plakatus Lahti kultūros objektams, tokiems kaip Simfoninis orkestras, koncertų salė, teatras, muziejai. Po mėnesio juos bus galima pamatyti miesto šviesadėžėse.

Dėstytojai čia atlieka patarėjų vaidmenį: atsako į visus iškilusius klausimus ir pataria, jeigu nebežinai, kas, kur, kaip ir kada.

Nepaisant visų šaunių dalykų, Suomijos studentai išsižioję klauso, kai pasakoju, kaip mus moko dirbti produktyviai ir kaip galime idėją plakatui sugalvoti net prikelti naktį po vakarėlio. Be to, gauname daug daugiau individualaus dėmesio ir kritikos.

Tobuliausias variantas – pamatyti kiek įmanoma daugiau skirtingų mokymų programų. Vienos idealios, mano nuomone, rasti neįmanoma.

Nuo seno Lietuvoje dizainas, švelniai tariant, nėra prioritetas. Kaip manai, ar tai keičiasi? Ar pradedame labiau rūpintis, kaip mus supantys daiktai atrodo?

Po truputį keičiasi. Manau, kad dizaino atžvilgiu Lietuvoje gyvenu pačiu geriausiu metu. Žmonės po truputį pradeda atkreipti dėmesį į tai, kad svarbu ne tik tai, kokią funkciją objektas atlieka, bet ir kaip jis atrodo. Dažniausiai tai du neatsiejami dalykai, bet tik dabar į tai pradedama žiūrėti rimčiau. Vis daugiau atsiranda užsakovų, sakančių: „Norime taip ir taip, bet jūs profesionalai, jeigu turite geresnių pasiūlymų – mielai išklausysime.“ Aišku, tai vienetiniai atvejai, bet vis tiek džiugina!

Lietuvoje vizualinė kultūra juda didžiuliu greičiu pirmyn: žmonės yra atviri naujovėms, dairosi į pasaulį, bando suprasti, kodėl vieni dalykai paveikūs, kiti ne. Jie bando pritaikyti pasaulines praktikas Lietuvos dizaine.

Aš visada stengiausi būti patriotė ir džiaugiuosi kiekvienu, kuris važiuoja pasaulio pamatyti tam, kad atvežtų į Lietuvą naujų žinių, naujų minčių ir idėjų. Nes kas, jeigu ne mes, kada, jeigu ne dabar?


Šis straipsnis publikuotas balandžio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema SINTETIKA, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:

Naktis – šaltų nervų ir pozityvumo metas
0% medvilnės
„Sintetiniai“ žmonių santykiai: rūpesčio ir pastangų deficitas modernioje visuomenėje
Urbanistinis pokalbis tau, betonini triuši (kreipinys į skaitytoją)
Keisk kailį – dalyvauk naujame projekte/konkurse „kuriskuris?
Didelis gyvenimas, sutelpantis vos 8,8 kvadratinių metrų namuose
Specialieji efektai kine
Kanapės pasakojimo ir aguonos šokio dvasia

5/5 junior, Aistė Jakimavičiūtė, dizainas, dizaineriai, Karolis Vyšniauskas, laikas.lt, Laikas.lt žurnalas, lietuvių dizaineriai, Nokia, nokia dizaino konkursas

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai