„Sintetiniai“ žmonių santykiai: rūpesčio ir pastangų deficitas modernioje visuomenėje

Laikas.lt
Lina Sabaitytė
Liukos Ulos nuotr. 
Martyno Pavilonio iliustr.

„Are we human or are we dancer“, – dainuoja roko grupė „The Killers“ netiesiogiai keldama klausimą apie šiuolaikinius žmones. Jei kada teko įsiklausyti į šios dainos žodžius, tikriausiai ne vienam galėjo kilti minčių, kad apibūdinimai „human and dancer“ nėra tiesiogiai susiję su žmonėmis ir šokėjais, tai labiau metaforiškai perteiktas klausimas apie nūdienos žmones, jų vertybes, moralinius prioritetus, konformizmą, neautentišką bendravimą.

Taigi, kokie esame „čia ir dabar“, kiek autentiško savęs galite rasti komunikuodami su kitais? Šį klausimą apie žmogiškumą ir tarpusavio santykius iškėlusi grupė „The Killers“ sužadino smalsumą šiek tiek patyrinėti, kokie tie šiuolaikiniai, modernūs, pertekliaus amžiuje gyvenantys žmonės ir kaip jie komunikuoja tarpusavyje. Daug kalbėdami apie ekologiją, pamirštame paieškoti savęs tos ekologijos kontekste – metoforiškai, ir iš dalies labai tiesiogiai keliame klausimą apie „sintetinius“ žmonių tarpusavio santykius modernioje visuomenėje.

Šiuolaikinių žmonių bendravimo išskirtinumai

Tokie „sintetiniai“ santykiai dabartinėje visuomenėje plinta gana sparčiai, užkrečiami lyg virusas bendraujant tiesiogiai ar pasitelkus į pagalbą naujausias technologijas – nūdienos kaimai vis labiau tuštėja, kai tuo metu miestai perpildyti gyventojų, gyvenančių vienas šalia kito, bet svetimų vienas kitam. Miestelėnai strimgalviais neria į didmiesčių brūzgynus, kuriuose kiekvienas kaunasi už save. Juk čia, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, galioja džiunglių įstatymai. Sukdamiesi kaip voverės rate, tolsta vienas nuo kito, tikėdami, kad visagalis internetas, telefonai ar kitos technologijos „suartina žmonės“. Juk apie tai sako ir vieno iš mobiliųjų telefonų gamintojų reklama. Kiti šį šūkį pritaiko dar kitokiame kontekste. Čia jau nuo mobiliųjų telefonų persikeltume į pasilinksminimų erdves, kur ūžte ūžia liaudis – bendrauja, komunikuoja, suartinti vienos kitos stiklinaitės tauriojo gėrimo. O kaip yra iš tikrųjų? Kokie žmonių tarpusavio santykiai vyrauja modernios visuomenės avilyje? Paradoksalu, bet, regis, šiuo eko mados laikotarpiu, kai visi kalba apie ekologiją, natūralius produktus, gimdymus namuose, ekologišką maistą, žmonių tarpusavio santykiai vis „sintetiškėja“. 

Šiandienos žmonės turi vis daugiau galimybių komunikuoti, atsiranda vis naujų kontaktų gausa, bet ji, regis, atvirkščiai proporcinga to bendravimo nuoširdumui – patiriamas savotiškas tikro ir atviro santykio deficitas. Ar taip yra iš tikrųjų, ar tai tik mitas? Į šį ir kitus iškilusius klausimus atsakyti ir daugiau apie žmonių tarpusavio santykius sutiko papasakoti psichologas, psichoterapeutas Robertas Petronis, manantis, kad nūdienai iš tiesų yra būdingas paviršutiniškumas: „Socialiniam bendravimui šablonai yra būdingi, t. y. tam tikros taisyklės, normos. Keičiasi laikai – keičiasi ir šie šablonai. Šia prasme dabartinio laiko tikriausiai negalima būtų labai išskirti, nes jei pažvelgtume į praeitį, praėjusius šimtmečius, tuomet vyravo kitos bendravimo taisyklės ir normos. Vis dėlto kalbant apie dabartinį laiką, labiausiai pakitęs dalykas – tai kontaktų skaičius. Tiek, kiek žmonės susidurdavo su kitais žmonėmis prieš šimtą metų ar net prieš keletą dešimtmečių, ir tiek, kiek susiduria dabar, – tai absoliučiai skirtingi skaičiai. Todėl peršasi išvada, kad kuo daugiau yra ryšių, tuo jie paviršutiniškesni, labiau formalizuoti, apaugę paviršutiniškais stereotipais. Ko gero, anksčiau, žmonėms gyvenant mažesnėse bendruomenėse, santykių tikrumas atsirasdavo savaime. Dabar žmonės keičiasi ir, jei iškyla bent kokių nors sunkumų, jie iš karto nutraukia tokius santykius, kuria kitus ir, manyčiau, tai yra santykių tikrumo kaina, bendravimo natūralumo praradimas. Drįsčiau teigti, kad dažnai mes nebemokame konfliktuoti, kartais net ir šeimoje bei tarp artimųjų. Dažniausiai į konfliktines situacijas žiūrime taip, lyg jos būtų principinis netinkamų santykių elementas, tačiau iš tikrųjų konfliktai yra bet kokių santykių, bet kokio bendravimo dalis.“

Kai kiekybė pasirenkama vietoje kokybės

Paviršutiniškumas ir vartotojiški santykiai vienokia ar kitokia forma pasireikšdavo visais laikais, tačiau šiuolaikinė visuomenė turi tam tikrų „priedų“ – tai įvairios technologinės galimybės, bendravimas internetu, mobilieji telefonai ir kt. Tai atveria duris anonimiškumui, o kartu mažina atsakomybės jausmą bendraujant. Tuo neabejoja ir R. Petronis: „Visa tai yra susiję su vartotojiškumu. Kalbant apie žmonių ryšius, didesnių galimybių atsiradimas – kelionės, internetas, mobilieji telefonai – skatina vartotojiškumą, nes pradedame žmones rinktis pagal savo poreikius. Iš principo šiuolaikinis žmogus yra labai orientuotas į savo poreikių tenkinimą. Iš vienos pusės, gal tai yra gerai, iš kitos pusės – to kaina yra vartotojiškas santykis. Žmonės ieško partnerių seksui, įvairiems darbiniams ar emociniams interesams patenkinti. Tas vartotojiškumas plečiasi ir dažnai imame į santykius žiūrėti taip: jei bendravimas netenkina kurio nors poreikio, vadinasi, jį reikia nutraukti. Jeigu tokie santykiai yra susiję išskirtinai su atskirais poreikiais, tada viskas daugmaž aišku – kai aš patenkinu tam tikrus savo poreikius, tas žmogus man jau nebereikalingas, neįdomus, ir aš galiu santykius su juo nutraukti. Ankstesniais laikais susidūrimas su žmogumi būdavo susijęs su pačiais įvairiausiais poreikiais ir žmonės buvo tam tikra prasme priversti ieškoti universalesnio santykio. Taigi, atsiradusios galimybės iš tikrųjų padeda plisti santykių vartotojiškumui.“

Poreikių patenkinimas būdingas ne tik bendraujant formaliai, jis vis dažniau persikelia ir į artimų žmonių bei draugų būrį. Psichoterapeuto nuomone, šiais laikais mažėja betarpiškos draugystės apraiškų: „Drįsčiau manyti, kad toks reiškinys kaip tikra draugystė, būtent draugystė giliąja prasme, ko gero, sutinkamas vis rečiau. Jai egzistuoti šiuolaikiniame pasaulyje labai nelengva. Kodėl taip yra? Tai nutinka ir dėl gyvenimo tempo didėjimo, įvairių profesinių dalykų, didelių krūvių, nuolatinio skubėjimo, bet iš tiesų tikram ir nuoširdžiam santykiui lieka vis mažiau vietos. Kaip pavyzdį galima pateikti knygas, literatūrą – populiarios tampa įvairios patarimų knygos, kuriose informacija pateikta labai glaustai. Tai neužima daug laiko, nereikia įsijausti, įsigyventi, o tiesiog greitai gauti informaciją labai koncentruotu pavidalu. Iš vienos pusės – tai patogu. Iš kitos pusės, manau, kad per tai labai daug ko netenkama. Tiesą sakant, vienas iš reiškinių, kuris mane šiek tiek šiurpina, tai vaikiškos knygelės (pavyzdžiui, „Robinzono Kruzo“ istorija ar kitos), kur istorija papasakota labai sutrumpintai – jose pateiktas tik siužetas, o visų emocinių dalykų, gilumos, viso to kūrinio skonio nebelieka. Manau, kad panašiai vyksta ir su žmonių tarpusavio santykiais – jie tampa greiti, greitai atsiranda ir greitai išnyksta, o viskas, kas greita, manyčiau, yra paviršutiniška. Šia prasme, mano manymu, jūsų suformuluotas paviršutiniškų santykių palyginimas su sintetika yra labai vykęs. Natūralaus audinio atsiradimo procesas yra labai ilgas, reikalaujantis daug darbo, laiko ir pastangų, o sintetinio audinio atsiradimas yra susijęs su pigiomis sąnaudomis. Svarbu, kad gaminys kuo greičiau atsirastų ant stalo – čia ir yra skirtumas. Galima vyną pagaminti greitai, bet jis bus šlamštas, o tikras, geras vynas atsiranda labai iš lėto. Manau, kad lygiai taip pat yra ir su žmonių santykiais.“ Martynas Pavilonis Civilizacija

Taigi, natūralaus audinio priežiūra reikalauja daugiau laiko, rūpesčio ir pastangų. Tokie patys principai galioja ir kokybiškam žmonių bendravimui. Daugelis žino, kad kiekybė nelygu kokybei. Psichoterapeuto R. Petronio manymu, kiekvienas gyvas objektas reikalauja daugiau rūpesčio nei negyvas: „Kai gyvenime susiduriame su kuo nors gyvu, jis reikalauja daug rūpesčio, kad ir kas tai būtų – augalas, gyvūnas ar žmogus. Kai susiduriame su kuo nors negyvu, tas daiktas yra neasmeniškas, pakeičiamas, vieną išmetei – kitą įsigijai, jis reikalauja daug mažiau pastangų ir rūpesčio. Rūpestis ir pastanga mūsų laikais tampa prabanga, ir tai yra didelė nūdienos bėda.“

„Sintetiniai“ žmonės eko mados amžiuje


Vis dėlto kas seka po to, kur veda tikro santykio nebuvimas? Paviršutiniški žmonių tarpusavio santykiai neretai būna ir įvairių psichologinių problemų atsiradimo priežastis. Tam pritaria ir R. Petronis: „Kad ir kaip žmogus save „technologizuotų“, jis vis tiek yra gyvas padaras, mes esame gyvi. Taigi, save sintetindami, mes save mariname, ir tai sukelia labai daug bėdų, nes gyvybė mumyse tam priešinasi. Kitas dalykas, kuris, mano manymu, yra šiandienos paradoksas, tai, kad daugėja ekologijos bei natūralumo akcentavimo – tai ženklas, kad kyla susirūpinimas, žmonės tarsi instinktyviai jaučia tą „sintetiškėjimą“. Vis dėlto, man atrodo, kad yra dar ir kitas paradoksas. Dažnai tokios natūralumo tendencijos, pats jų kūrimo būdas irgi yra panašus į sintetinį – tai tampa tik taisyklių rinkiniu, ideologija. Nors pati kryptis lyg ir teisinga, bet būdas, regis, sintetinis. Ko gero, jei mūsų seneliai ir proseneliai matytų dabartinių žmonių sveiko gyvenimo būdo puoselėjimo pastangas, gerokai pasijuoktų, net visos šios pastangos yra tam tikra prasme technologizuotos.“

Beje, galima įžvelgti ir dar vieną tendenciją, kad susvetimėjimas labiau klesti miestuose nei kaimuose. Nors žmonės gyvena arčiau vienas kito, bet jie nutolę vienas nuo kito emociniu atžvilgiu. Baimė nepritapti, būti nesuprastam, konkurencija ir daugelis kitų veiksnių veikia vienu metu, nors psichoterapeutas nelinkęs išskirti ir nūdienos kaimo gyvenimo kaip bendruomeniško: „Kaip minėjau, mieste – visai kitokie gyvenimo tempai, tad susvetimėjimo tarp miesto gyventojų yra labai daug. Kalbant apie kaimą, yra kita problema. Apskritai bendruomeniškumas šiuo metu yra nykstantis reiškinys, turiu minty gyvą, ne internetinį bendruomeniškumą. Miestas su visais miestietiškais reikalavimais, ko gero, tam tiesiog nepalanki terpė, o kaimas tuštėja ir bendruomenė nyksta būtent dėl to. Manyčiau, kad nūdiena labiausiai pasižymi bendruomenės nykimo problema, net ir šeimos kaip bendruomenės.“

„Pseudo“ santykiai miestietiškame „kaukių baliuje“

Bendraudami žmonės dažnai užsideda tam tikras kaukes, priklausomai nuo situacijos. Tai neišvengiama. Vis dėlto jos reikalingos tikrai ne visada. R. Petronio manymu, kaukės yra reikalingos formaliuose, darbiniuose santykiuose: „Formalaus bendravimo metu neišvengiamai atsiranda tam tikrų profesinių ar dalykinių ritualų ir jie reikalauja tam tikrų vaidmenų, tam tikrų kaukių. Tai supaprastina bendravimą, „nuima“ asmeniškumą ir padeda tą bendravimą padaryti nukreiptą į konkretų tikslą. Manyčiau, to negalima išvengti. Čia tiktų palyginimas su pareigūnais, kurie apsirengia specialią uniformą savo darbo metu. Psichologine prasme formalaus bendravimo metu mes taip pat užsidedame tam tikras kaukes. Tačiau kaukės trukdo bendraujant neformaliai, asmeniškiau – ten kaukės tampa kliūtimi. Kad ir kaip būtų, manau, kad realiai nei vienuose, nei kituose santykiuose neįmanoma išvengti tiek asmeniškumo, tiek paviršutiniškumo. Nemanau, kad yra įmanomas toks autentiškas santykis, kad jame nebūtų vienokių ar kitokių stereotipų, kaukių, gynybinių sienų ir panašiai. Lygiai taip pat galima sakyti, kad neįsivaizduojamas joks formalus santykis, kuriame nebūtų asmeninės plotmės.“

Žmonėms bendraujant fragmentiškai viešosiose erdvėse ar draugų susibūrimuose, dažnai taip pat išlaikomas tam tikras atstumas, pozos, baimė atsiverti ar būti nesuprastam. R. Petronis tai vadina „pseudo“ ar „tarsi“ santykiais: „Tai toks bendravimo būdas, kai išoriškai gali atrodyti asmeniška, o iš tikrųjų tai gali būti tam tikrų vaidmenų ir kaukių derinys. Be abejonės, taip būna, ir tikriausiai dažnai galima kelti klausimą, kiek yra tokių santykių, kurie vadinami draugiškais ar draugyste ir kiek iš tikrųjų juose yra draugystės, o ne įpročių bei ritualų.“


Šis straipsnis publikuotas balandžio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema SINTETIKA, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:

Naktis – šaltų nervų ir pozityvumo metas
0% medvilnės
Didelis gyvenimas, sutelpantis vos 8,8 kvadratinių metrų namuose
Urbanistinis pokalbis tau, betonini triuši (kreipinys į skaitytoją)
Keisk kailį – dalyvauk naujame projekte/konkurse „kuriskuris?“
Aistė šypsosi, šypsosi ir pasaulis
Specialieji efektai kine
Kanapės pasakojimo ir aguonos šokio dvasia

draugystė, eko, ekologija, grupė, interviu, psichologija, psichoterapiautas, Robertas Petronis, santykių psichologija, sintetika, technologijos, The Killers, vartotojiška visuomenė, vartotojiškumas

Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai