Dovilė Raustytė
„Betoninių triušių“ nuotr.
Tomas S. Butkus rašo poeziją, pristato ją poezijos ir garso grupės „Betoniniai triušiai“ pasirodymuose, meistrauja idėjų dirbtuvėse „Vario burnos“, leidžia knygas (ne tik eilėraščių), kuria dizainą, rašo mokslinius tekstus, apkeliavo maždaug pusantro šimto pasaulio miestų, su penkiamete dukra papildė vaikų literatūros lobyną – ir tai tik dalis to, ką savyje sugeba sutalpinti ir į aplinką paleisti mano pašnekovas. Jis teigia, kad užtenka poros metų intensyvios praktikos ir galima perprasti naujo dalyko techniką…
Kai kovo pradžioje susitikome su Tomu, rankoje jis laikė neseniai pasirodžiusį trečiąjį „Betoninių triušių“ albumą „III“ – muzikos ir literatūros „santykiavimo“ įrodymą. Tik paėmus jį į rankas, dar nepradėjus klausyti, jau juslėms yra ką veikti (žinoma, aptarsime, ar daug žmonių tokių leidinių reikia). Naujo įrašo proga pokalbis prasideda nuo spengsmo ir pakrypsta prie urban reiškinio. Nenuostabu, kad be galo knieti pasikalbėti šia tema su žmogumi, ištisoje monografijoje tyrinėjusiu miestą kaip reiškinį.
Daugiau netikėtų temų – urbanistiniame pokalbyje su Tomu S. Butkumi.
Ilgą laiką „Betoniniai triušiai“ buvo žinomi kaip audiopoetinio spengsmo grupė. Dabar žiūrovams ir klausytojams prisistatote poezijos ir garso grupe. Kas pasikeitė?
Įrašius trečiąjį grupės albumą, susimąstėme, kad reikėtų prisistatyti publikai paprasčiau. Taip „Betoniniai triušiai“ tapo poezijos ir garso grupe. O audiopoetinio spengsmo idėja pasitraukė į antrąjį planą. Kuo giliau neri į gyvenimą, tuo stipresnis jausmas, kad darai tai ne tik sau, bet ir kitiems. Šiuo atveju viską lėmė noras, kad su kitokio garso ir kitokios poezijos egzistavimu galėtų susipažinti kuo daugiau žmonių.
Grupei aštuoneri metai. Galima sakyti, kad po tiek laiko nustojote rinktis klausytoją ir leidžiate jam pačiam pasirinkti?
Pasirinkimas yra pagrindinė mūsų postfroidistinės (turbūt pašnekovas norėjo pasakyti „posfordistinės“ – D. R.) būties sąlyga. O renkantis reikia prisitaikyti. Taigi, jei neturi ko prarasti – renkiesi. Jei turi – nesirenki. Ir čia visas sudėtingumas. Pavyzdžiui, mano persona elgiasi kaip užsispyręs slombozauras, kuris greičiau išnyks, negu prisitaikys. Tačiau grupėje esu ne vienas. Susirinkus visiems „triušiams“, situacija koreguojasi. Tada mąstome, kad su kiekvienu pasirodymu reikia keistis ir būti atviriems – stebėti, ką darai, ir analizuoti, kaip į tai reaguoja tavo publika. O ji šiandien gana išranki: „feiką“ iškart suuodžia. Todėl iki šiol stengiamės klausytojams ir žiūrovams nepataikauti. Praktikuojame būti savimi ir daryti tai tik tada, kai turime ką pasakyti.
Per visą šitą laikotarpį surengėte trisdešimt koncertų. Kiek mažoka…
Taip, gyvai grupei tai nekas. Tačiau kiekvienas koncertas buvo vienetinis tiek repertuaro, tiek atlikimo, netgi grupės sudėties aspektu. Antra vertus, į sceną labai ir nesiveržiame. O be to, nėra ir ko veržtis – biudžetai be honorarų, scenos – nepritaikytos. Na ir tokio meno neįmanoma klausytis kiekvieną dieną. Visgi kiekvienas susitikimas su publika – mažytė šventė, kurios laukiu kaip vaikas saldainio. Todėl, kad niekada nežinai, kas gali išeiti. Štai ir paskutiniame koncerte – teko sujungti visą aparatūrą per 10 minučių (paprastai tai trunka porą valandų). Tačiau įrodėme, kad galime pasirodyti ir tokiomis sąlygomis. Juolab, kad pirmą kartą grojome nauja sudėtimi (šių metų Vilniaus knygų mugėje „Betoninių triušių“ trijulei – Tomui S. Butkui, Antanui Dombrovskij ir Vadimui Korotajevui – talkino vibrofonistas Marius Šinkūnas).
Grupės kūryboje didelis dėmesys skiriamas tekstams, kuriuos Jūs pats ir rašote. Apie ką jie? Ir ar tekstas čia yra lygiavertis muzikai?
.jpg)
Jei nėra teksto, tai nereiškia, kad muzikai kažko trūksta. Žiūrint mechaniškai, pusę koncertų trukmės sudaro instrumentiniai takeliai, o tekstas ateina ir išeina. Tačiau visuose trijuose albumuose tokio pobūdžio kūrinių praktiškai nėra. Tik naujausiame diske yra vienas opusas – instrumentinis kūrinys, skambantis kaip ankstesnio takelio repriza. Ir jis į bendrą muzikinių takelių sąrašą neįtrauktas. Jo tarsi ten visai nėra.
Apie ką mano tekstai? Sakyčiau, apie kosmosą, kur tarpusavyje susimaišiusios žmogiškos baimės, gamtos evoliucija, technologiniai ekscesai. Kiekvienas garso takelis kompaktinės plokštelės knygelėje yra pristatytas atskirai. Pavyzdžiui, visas leidinio apipavidalinimas sukurtas pagal kūrinį „Kalnas“, kurį įkvėpė Islandijos peizažas. Važiuojant sala matyti kalnuotose vietose nenutirpęs sniegas, o žemiau, arčiau vandenyno, – violetinės pievos su ryškiu geltoniu. Paklausiau bičiulio, kas ten pakelėse violetuoja, ir jis atsakė, kad tai lubinai – kultūra, atvežta į Islandiją prieš 100 metų. Ir dar ten buvo tokie keisti dvimetriniai geltoni kelią žymintys stulpeliai… Taip – tiek tekstai, tiek garsinės partitūros mūsų betono jūroje yra lygiavertės.
Sukūrėte tikrai išskirtinai atrodantį leidinį. Galima tik spėti, kiek kainavo jo leidyba. Nustebinkite, už kiek jį galima įsigyti ir ar didelis pirkėjų susidomėjimas?
Leidyba nebuvo itin skausminga, nes didžiąją sąnaudų dalį padengė Kultūros rėmimo fondas. Nors leidinys ekskliuzyvinis, jo kaina nėra didelė. Knygyne „Eureka!“ jį galima įsigyti už 15 litų. Šis daiktas skirtas skaitytojui, einančiam iš proto dėl bibliografinių retenybių. Manau, kad visą tiražą parduosime ir pirksime įrašų studiją Bahamajuose… (Ne, klaidos neradote – D. R.)
Kokia šiandien Lietuvos avangardo situacija?
Lietuvos avangardas kaip reiškinys yra miręs. Neaišku, ar ilgam. Galbūt aš klystu, tačiau atrodo, kad intelektualiausi ir ambicingiausi žmonės yra išvažiavę ir dirba už mūsų šalies ribų. O tai yra pagrindinė naujų procesų varomoji jėga. Tai liudija ir statistika: duomenys rodo, kad ekonomika buksuoja, o Lietuvos visuomenė sensta.
Kaip tai pasireiškia tradicinės poezijos erdvėje?
Ji suakmenėjusi, užsiciklinusi ir vis dar švenčianti Maironio jubiliejų! Ji vis dar gyvena praeitimi, kitaip sakant, sušalusi į Dievo ašarą romantizme. Ir tai apgailėtina. Yra gerų poetų, bet jų kūryba prastai atliekama. Net jauni poetai į sceną eina kaip akmentašiai. Pasigendu gyvybės, naujos saviraiškos, laisvės. Juk gyvename nepriklausomoje šalyje, kur viskas turėtų būti kitaip. Tiesa, yra slemerių, audiovizualinės poezijos atstovų, vienas kitas „miksas“ su perkusija ar gitara, bet tai neguodžia.
O alternatyvi muzikinė scena egzistuoja, tiksliau, ar mainstreamas leidžia jai būti aktyviai?
Alternatyva lyg ir yra. Tačiau neaišku, kam ji alternatyva. Nes dabar nėra bendro valstybės supratimo, kad reikia keisti diskursą. Radikaliai. Užteks bumčiko, gazprominių „pievščinų“, pseudofolkloro. Arba kaip su kvaišalais – jei viso to reikia liaudžiai, tai tegul vartoja, bet tik savo privačiuose apartamentuose ir su dideliais juodais užrašais – ŠY MŪZYKA PLAUTI SMIAGENIS. Ne viešajame transporte ir viešojoje erdvėje. Ne kavinėse ir TV eteryje. Reikia naujo požiūrio, kuris paveiktų švietimą, kultūros infrastruktūrą, muzikinę industriją. Taip, kaip pavyzdžiui yra Islandijoje. Tada alternatyva irgi suras savo vietą. Pavyzdžiui, neofolkloras: jau daugelį metų „Mėnuo juodaragis“ turi ir savo klausytoją, ir savo rinką. Dėl mainstreamo viskas paprasčiau. Mainstreamas yra būtinas. Tačiau ir vėl – nacionaliniu lygmeniu Lietuva kaip eilinė Europos valstybė turėtų užsiauginti bent vieną normalią europinio lygio grupę, kuri leistų euroalbumus, koncertuotų Europos scenose ir reprezentuotų nacionalinę muzikos industriją. Akivaizdu, kad potencijos yra, bet nėra rezultato.
Gal tokia grupe galėtų tapti „Betoniniai triušiai“?
Būtų neblogas juokelis mano penkiasdešimtmečio proga. Bet gal tiek to, ne šiame gyvenime.
Kodėl „Betoniniai triušiai“, kaip pats sakote, yra urban grupė? Apskritai, kokie pagrindiniai miesto kultūros požymiai?
Apskritai, urbanistikos reikalai nekokie, bet tuoj viskas bus geriau, pamatysite (juokiasi)… Dalykas tas, kad nors mes ir gyvename mieste, visas socialinis gyvenimas gali būti radikaliai tam priešingas ir nebūtinai sietinas su miesto kultūra. Nes viską lemia žmonės – iš kur jie, ką galvoja, kas jie. Pirmas miesto požymis – daugiasluoksniškumas. Nes kaimo kultūra turi tik vieną dominantę – gamtą. O mieste visada viskas sudėtingiau. Ir kuo daugiau sluoksnių, tuo miesto kultūra stipresnė, kuo didesnė žmonių, veiklų ir vietų įvairovė, tuo ta kultūra gyvybingesnė, turtingesnė. Todėl ir sakoma, kad skirtybės viena kitą palaiko, viena kitai sukuria palankią terpę vystytis. Taip ir „triušių“ kūryboje – ir tekstas, ir garsas, ir kartais vaizdas su scenografiniais elementais vienas kitą papildo bei stiprina.
2011 m. išleidote monografiją „Miestas kaip įvykis. Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija“, kurioje rėmėtės įvairiais tyrimais bei patirtimi, sukaupta aplankius daugiau nei 130 pasaulio miestų. Ar pavyktų trumpai atsakyti, koks šiandienės urbanistinės kultūros vaizdas?
XX a. pabaigoje pasikeitė miesto turinio ir formos santykis. Miestas, kaip forma, neprarado gyvybingumo, tačiau ta forma tapo labiau stichiška, nes ėmė stokoti klasikinio miesto principų ir ėmė virsti įvykiu. Tarytum visos gatvės ir kvartalai įgijo kažkokį nematerialų pavidalą. Tai suvokiau, kai išsiaiškinau, kad mieste svarbu ne pats pastatas ar erdvė, bet kokias žmonių traukas jis generuoja. Kitaip sakant, gražiausios aikštės ir didingiausi pastatai, jei jie tušti, yra niekis, palyginti su tuo, kas yra senutėlis ir sausakimšas turgus ar bažnyčia. Žmonės, renginiai, įvykiai – taip galėčiau nusakyti šiuolaikinio miesto formulę.
O kokia Vilniaus urbanistinė kultūra?
Tyrinėjau Vilniaus miesto centrinės dalies kultūrinio potencialo tankį, sklaidą ir jo erdvinio išsidėstymo principus. Aiškinausi, kaip jie susiję tarpusavyje ir kaip tai veikia likusią miesto dalį. Tai labai įdomūs ir labai mažai tyrinėti dalykai. Vilniaus atveju matyti, kad vietomis kultūrinio potencialo koncentracija yra perteklinė ir kad jos labai trūksta kitose dalyse: Naujamiestyje, Žvėryne, Žirmūnuose, Antakalnyje ir kitur. Miestas nėra palaida bala, jis kaip ir visi organiniai dariniai turi savo logiką ir raidos etapus.
Po šios mokslinės monografijos staiga šoktelėjote į vaikų literatūrą. Praėjusiais metais parašėte ir iliustravote knygelę vaikams „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“. Kas stumtelėjo tokiam šuoliui?
Ir šią idėją atsivežiau iš Islandijos… O patį personažą padėjo sukurti mano dukra Magdalena. Tada jai buvo tik 3 metukai. Norėjosi perteikti pasaulėžiūrą, kad egzistuoja dalykai, susiejantys visus pasaulio reiškinius ir objektus į vieną visumą – Visatą, ir parodyti, kaip ji atrodo vaiko akimis. Įdomiausia buvo tai, kad dukra aktyviai dalyvavo kūrybiniame knygos kūrimo procese. Tai buvo maloni patirtis.
Tik ką 20 metų atšventė „Vario burnos“, vadinamos idėjų dirbtuvėmis. Kaip atrodo jose vykstantis procesas?
Pagrindinė jų produkcija – idėjos. Knygų dizainas, poezija, urbanistinės studijos, garso menas – medijos, padedančios įgyvendinti tas idėjas ir lemiančios, ar tos idėjos keliauja pas žmones, ar ne. Dažnai dirbu vienas, tačiau kartais atsiranda žmonių, kurie prisideda realizuojant vieną ar kitą sumanymą. Ir taip dvidešimt metų…
Jūsų veiklų vardijimas tikrai užims ne vieną eilutę. Ar gali žmogus savyje sutalpinti tiek daug? Tiksliau, ar gali žmogus daug skirtingų dalykų daryti vienodai gerai?
Iš principo bet kurį amatą įvaldyti galima per gana trumpą laiką: pora metų intensyvios praktikos ir tu gali jį perprasti. Aišku, nebūsi genijus, virtuozas, bet be problemų galėsi tai atlikti geriau nei prasimankštinęs „vidutiniokas“. Bet su menu truputį kitaip. Čia nėra formulių. Nėra receptų. Eini ir darai viską savaip. Bet ir čia man svarbiausia idėjos, o įstrigimas prie atlikimo technikos, kokybės, mano galva, yra antraeiliai dalykai. Tu esi žmogus. Kad ir koks talentingas būtum, kada nors vis tiek padarysi kokią nesąmonę. Tai juk ne pramonė, kur privaloma atitikti kokybės standartus. Pats menininkas yra kokybės matas. Kalbant apie bendrus darbus, tai jau kita tema. Kaip jau minėjau, neturiu daug bendraminčių. Kartais mąstau, kad kaltas mano „vėžinis“ būdas, noras viską daryti savaip ir kitaip. Tačiau žmonės gali keistis. Regis, tai dabar su manimi ir vyksta. „Betoninių triušių“ ir savo šeimos dėka supratau, kad kolektyve atsiranda kitoks matymas ir kitokia patirtis. Man tai yra nauja. Todėl labai įdomu.
Toks žmogus kaip Jūs, tikėtina, nesėdi rankų sudėjęs. Prie ko šiomis dienomis darbuojatės intensyviausiai?
Po prokuratūros kratos dėl gimdymų namuose nelabai ir turiu didelių galimybių kažkuo užsiimti. Tačiau po truputį grįžinėju į urbanistinę praktiką… Pradėjau rengti leidinį „Klaipėdos urbanistika. 1940–1990“. Taip pat organizuoju mokslinę konferenciją, skirtą urbanistikos mokslo problematikai ir sklaidai. Konferencija vadinsis „Terra Urbana“ ir vyks birželio pabaigoje Klaipėdoje. Labai kviečiu!
Šis straipsnis publikuotas balandžio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema SINTETIKA, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:
„Sintetiniai“ žmonių santykiai: rūpesčio ir pastangų deficitas modernioje visuomenėje
0% medvilnės
Didelis gyvenimas, sutelpantis vos 8,8 kvadratinių metrų namuose
Naktis – šaltų nervų ir pozityvumo metas
Keisk kailį – dalyvauk naujame projekte/konkurse „kuriskuris?“
Aistė šypsosi, šypsosi ir pasaulis
Specialieji efektai kine
Kanapės pasakojimo ir aguonos šokio dvasia