Laikas.lt
Lina Sabaitytė
Balandžio 24-25 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyks režisieriaus Gintaro Varno spektaklio „Bakchantės“ premjera. Po trylikos metų pertraukos režisierius į Nacionalinį dramos teatrą sugrįžta kartu su sensacinga Antikos laikų dramaturgo Euripido pjese. „Bakchantės“ – ne aistrų, o filosofinė drama, ieškanti atsakymų: Ar mirtingieji dievą turi pažinti protu, ar pajusti mistine nuojauta? Ar dievui tinka rūstauti ir keršyti nusidėjusiems žmonėms, ar jis turi būti be galo geras ir atlaidus?
Teatro sezono pabaigai – antikinė pjesė, aktualiai žvelgianti į šiandienines žmogiškąsias vertybes
Nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga: „Būtent su šiuo spektakliu Lietuvos nacionalinis dramos teatras baigia savo pirmąjį atsinaujinimo ciklą, antrąjį sezoną. Šie metai teatre siejosi su čia dirbusių režisierių vizijomis ir idėjomis, kurios siejosi su programine šio teatro kryptimi – tai teatras žvelgiantis į šiandieną, į visuomenę. Žinoma, kad visoje šioje panoramoje buvo būtinas režisieriaus Gintaro Varno spektaklis, užbaigsiantis šį ciklą.“
A. Liuga kartu su G. Varnu, ieškodami kūrinio spektakliui, apsvarstė daugybę įdomių variantų, kol galiausiai pradėjo kalbėti apie Euripido pjesę „Bakchmantės“. Tai įvyko po to, kai pats A. Liuga perskaitė Jano Kotto knygą „Dievų valgymas“ („The eating of gods“): „Šios knygos autorius labai giliai žvelgdamas į patį kūrinį randa sąsajas su šiandieniniu, šios epochos žmogumi. Kuo Antikos kūrinys gali būti artimas, įdomus, aktualus šiuolaikiniam žmogui? Kalbant apie „Bakchantes“, kultūros ir civilizacijos tema praeina raudoną liniją, tai yra vienas iš tų antikinių kūrinių, kur ši problema iškelta aštriausiai. Euripidas, kaip žinia, šiuo savo kūriniu meta iššūki antikinei civilizacijai ir sukelia chaosą to laikmečio žmonių, mąstytojų bei publikos galvose. Ši pjesė parodo, ką ir kaip kultūra gali kalbėti apie civilizaciją. Tokie kūriniai yra kalbantys apie civilizaciją tai, ko negalima pranešti, pasakyti tekstais, o būtent tokio pobūdžio kultūriniu veiksmu“, – pasakojo A. Liuga.
Susitikimas su Euripidu ir jo pjese „Bakchkantės“ buvo paženklintas likimo
Gintaras Varnas, paklaustas, kaip jaučiasi po 13 metų sugrįžęs į Lietuvos nacionalinio dramos teatro sceną, atsakė labai lakoniškai ir paprastai: „ Jaučiuosi grįžęs į namus.“
Pasakojimas apie „Bakchančių“ atsiradimą režisieriaus gyvenime ir teatre prasidėjo nusikėlus į pačią Graikiją – G. Varno „susitikimas“ su Euripidu prasidėjo netikėtai, prieš porą metų viešint Graikijoje, kur teko statyti spektaklį. „Ten gyvenau Euripido gatvėje, „Euripid“ viešbutyje, pro langą matėsi Akropolis, o rajonas buvo gana niūrus, kas man buvo savotiškas ženklas, tad niūriais žiemos vakarais skaičiau Euripidą. Tada supratau, kad kada nors teks statyti spektaklį pagal šio tragedijų autoriaus pjesę, taip ir atsirado „Bakchantės“. Šis kūrinys įstrigo dėl daugybės klausimų, į kuriuos ne iš karto randi atsakymus, taip pat ypatingu žiaurumu, labai aktyvia dievo Dioniso veikla, nes kitose pjesėse tie dievai veikia labai epizodiškai, o ši pjesė turėjo tokios keistos magijos“, – savo įspūdžiais apie pjesę dalinosi režisierius.
„Euripidas buvo trečiasis garsiausias graikų tragikas, gyveno tuo pačiu metu kaip ir Sofoklis, bet graikai jį vertino daug mažiau už pastarąjį. Bet po jo mirties, helenizmo epochoje, Euripidas tapo pačiu populiariausiu. Abiejų jų gyvenimo būdai labai skyrėsi, priešingai nei Sofoklis, Euripidas vengė viešumos, buvo vienišius, nekentė sporto varžybų, vengė politikos, draugavo su Sokratu ir kitais filosofais. Paskutinius metus praleido Makedonijoje, kur ir parašė „Bakchantes“, pagal šią pjėsę buvo pastatytas spektaklis ir jis pelnė pagrindinį prizą. Vis tik vėliau Euripidas buvo apkaltintas, kad ši tragedija sugriovė Atėnų Aukso amžių, jis buvo kaltinamas tuo, kad šis kūrinys pasėjo sumaištį graikų galvose, neviltį, pesimizmą. Antrą kartą jis buvo apkaltintas filosofo F. Nyčės, teigusio, kad Euripidas sugriovė graikų tragediją, bet tai gana ginčytinas klausimas. Iš tiesų, Euripidas nesekė kitų tragikų pėdomis, jis nebuvo klasikinės tragedijos autorius, po jo, iš tikrųjų pradėjo atsirasti graikų komedija, o tragedija žlugo kartu su Atėnų Aukso amžiumi. Galima sakyti, kad „Bakchantės“ yra ir paskutinis „didelis atodūsis“ apie graikus, jų civilizaciją ir jos nuopolį. Vis tik, Euripidas į tą laikotarpį pažiūrėjo visai kitaip. Dievas Dionisas čia aktyviai veikia ir yra tarsi tos pjesės sumanytojas – iš esmės, tai yra kūrinys, apie Dioniso kerštą žmonijai.“, – pasakojo G. Varnas.
Teatre apie teatro dievą Dionisą ir jo nuosprendį žmonijai
Pagrindinis veikėjas šioje pjesėje yra dievas Dionisas, o jo vaidmenį Gintaro Varno spektaklyje atliks trys aktoriai: Martynas Nedzinskas – dievas aktorius, kalbantis; Kipras Chlebinskas – šokantis dievas ir Viktoras Gerasimovas – dainuojantis dievas. „Dievas Dionisas buvo įdomus dievas, keistos prigimties, pusiau mirtingasis dievo Dzeuso ir mirtingos moters sūnus. Jų vaikas negimė paprastai, nes buvo išnešiotas pusiau motinos įsčiose, pusiau paties Dzeuso šlaunyje, tad galima sakyti, kad jis gimęs du kartus. Jo gyvenimo istorija labai ypatinga ir įdomi. Jis buvo vyno, svaigulio dievas, bet ne tik, jis buvo ekstazės, išlaisvinimo, gamtos dievas ir, galiausiai, teatro dievas“, – pasakojo režisierius.
„Tyrinėtojai nesutaria dėl šios pjesės interpretacijų, daugelis ginčijasi dėl to, ar Dionisas buvo neteisus, žiauriai elgdamasis su žmonėmis, ar teisus. Tragedija „Bakchkantės“ yra apie Dioniso kerštą žmonijai. Už ką? Pabandykite įsivaizduoti, kad Dionisas grįžta į žemę dabar (XXI a.), po daugybės metų ir randa ją visą nusiaubtą žmonių, apdergtą, paverstą į didžiulį šiukšlyną ir žmogų, kuris su ja elgiasi, kaip tik nori. Būtent už tai ir baudžia žmones Dionisas. Savo spektakliu aš noriu savotiškai išteisinti šį dievą ir parodyti, kad, visgi, jis buvo teisus“, – savo pamąstymus dėstė G. Varnas.
Trys dievo Dioniso įsikūnijimai ir kita kūrybinė komanda
Prie šios pjesės be G. Varno prisidėjo nemažai žmonių, viena iš jų – graikų kalbos specialistė Elžbieta Banytė, padėjusi redaguoti tekstą, nagrinėti net kelis jos vertimus ir pritaikyti ją būtent šiam spektakliui, teatro kalbai. E. Banytei teko susidurti su nemažai sunkumų, nes „Bakchantės“ parašytos senąja graikų kalba, kuri skiriasi nuo naujosios, yra taupi, pasižymi sudėtinga sintakse, iš ko kyla kalbos dviprasmybės. „Susidaro įspūdis, kad Euripidas, rašydamas šią pjesę, sąmoningai jomis žaidė“, – aiškino E. Banytė.
Elžbieta pabrėžė, kad spektaklio programėlės gale bus specialus žodynėlis, kuris turėtų padėti žiūrovui lengviau suprasti kai kuriuos reiškinius bei kodus šioje Euripido pjesės šiuolaikinėje interpretacijoje.
Pasak pagrindinio vaidmens atlikėjo, aktoriaus Martyno Nedzinsko, pats susidūrimas su Gintaru Varnu jam yra didelis iššūkis. „Sunku pasakyti, ką reiškia vaidinti dievą, kuris vaidina žmogų, be to, šio vaidmens aktorinė amplitudė yra be galo plati. Mano vaidinamas dievas Dionisas nesileidžia sugaunamas, jis neapčiuopiamas, įvairialypis, tad sunku sukonkretinti šio personažo kiekvieną pasirodymą scenoje. Pamatysime, kaip mums tai pavyko“, – apie savo susidūrimą su Dioniso vaidmeniu pasakojo aktorius.
.jpg "Gintaras Makarevičius")
Šokantį dievo Dioniso personažą įkūnysiantis baleto šokėjas Kipras Chlebinskas pirmą kartą susidūrė su tokio pobūdžio darbu, bet pabrėžė, kad vaidinti šokantį Dionisą tikriausiai yra lengviau nei teatro aktoriui, nes pats šokis savo esme yra mistiškas: „Šokis kalba kitaip, galima sakyti, ne žmogiškai, juk tai universali kalba, kurią gali suprasti viso pasaulio gyventojai, čia nėra jokių problemų dėl vertimo.“
„Bakchančių“ scenografijos kūrėjas Gintaras Makarevičius pripažino, kad iš pradžių pasiūlytas režisieriaus įvaizdis ilgai nepasidavė vaizduotei: „Vėliau, prisiminus studijų laikus, graikų architektūrą, jų naudojamus modulius, skulptūras, viskas susidėliojo į savo vietas.“
Trečiąjį, dainuojantį Dioniso įsikūnijimą spektaklyje suvaidins sopraninas Viktoras Gerasimovas. „Bakchantėse“ taip pat vaidins Marius Repšys, Vitorija Kuodytė, Airida Gintautaitė, Vesta Grabštaitė, Elzė Gudavičiūtė, Jurga Kalvaitytė, Nelė Savičenko, Eglė Špokaitė, Aurelija Tamulytė, Toma Vaškevičiūtė, Vytautas Rumšas, Juozas Budraitis, Ainis Storpirštis, Dovydas Stončius, Marius Čižauskas.
Spektakliui kostiumus kūrė dizaineris Juozas Statkevičius, muziką – Linas Rimša, vaizdo projekcijas – Mikas Žukauskas.