Aktorius Audrius Bružas: „Svarbiausia ugdyti drąsą ir pasitikėjimą savimi“ (interviu)

Laikas.lt
Lina Sabaitytė
Asmeninio archyvo nuotr.

Aktoriaus profesija Lietuvoje dažnai būna apipinta įvairiais mistiniais elementais, išaukštinama ar atvirkščiai – nuvertinama. Jaunosios kartos Lietuvos teatro, kino ir televizijos aktorius Audrius Bružas – buvusio televizijos improvizacijų šou „Pagauk kampą“ dalyvis, improvizuojantis spektaklyje „Kitas kampas“ ir šiuo metu įgyvendinantis naują improvizacijos žanro projektą „Eilinis Elitas“. Audrius Bružas savo pašaukimą ir vietą po teatro saulę atrado improvizacijos žanro scenoje. Azartas, spontaniškumas, adrenalinas, gyvas kūrybinis procesas, laisvė – visa tai užveda Audriaus kūrybinį varikliuką, neleidžiantį sustoti vietoje ir skatinantį ieškoti bei atrasti naujus teatrinio žanro ypatumus. Aktoriaus profesijos Audrius Bružas nesureikšmina, neišskiria ir neišaukština kitų profesijų atžvilgiu, juk svarbiausia yra daryti tai, kas patinka, svarbu išdrįsti ir pasitikėti savimi.

Kaip ir kodėl pasirinkote būtent aktoriaus profesiją?

Nebuvau tas, kuris nuo vaikystės svajotų apie aktorystę, šiek tiek buvau susidūręs su teatru, trumpai lankiau vaidybos būrelį. Aktorystė mane pasiekė per muziką, kadangi mokiausi groti gitara ir jau prieš studijas važinėdavau į Vilnių mokytis groti, tad stojau į aktorinį, nes norėjau gauti aukštojo mokslo išsilavinimą ir tuo pačiu mokytis groti. Buvau smalsus, tad buvo įdomu tai išbandyti. 

Audrius Bružas vaikystėje

Niekada neteko gailėtis? Anksčiau būdavo kalbama apie tai, kad aktoriaus profesija nepelninga, darbų nėra, be to juk yra pelningesnių ir mažiau energijos reikalaujančių darbų.

Buvo tokių momentų gal kokiame antrame ar trečiame kurse. Būdavo minčių apie tai, kad yra kitų realiau apčiuopiamų profesijų, pačioje darbo specifikoje, kur darbo rezultatas akivaizdžiai matomas ir apčiuopiamesnis, nes aktoriniame tuo metu rezultato nelabai jausdavau. Vis tik, vėliau, po to, kai mano gyvenime atsirado improvizacijos žanras, savotiškas teatro sportas, kai kartu su Andriumi Žebrausku pradėjome labiau pasinerti ir kurti improvizacijos žanro srityje, tai mane kaip žmogų pradėjo laisvinti, atskleidė mano kūrybinį potencialą, o vėliau prasidėjo ir TV projekto „Pagauk kampą“ laikai. Šiuo metu mes jau baigiame ketvirtą sezoną su improvizacijos teatru „Kitas kampas“, kurį įkūrėme kartu su Andriumi Žebrausku ir kolegomis: Kirilu Glušajevu, Mantu Vaitiekūnu, Martynu Nedzinsku, Baliu Latėnu, muzikantais Dmitriju Golovanovu bei Andriumi Kulikausku. Šitas žanras man labai įdomus, dėl to man nekyla abejonių, jis žavi dėl savo žaidybiškumo, juk improvizacija turi daug azarto, spontaniškumo, juo labiau, kad pats kūrybos principas yra „čia ir dabar“, jame yra daug nežinomybės, daug adrenalino, žaidimo, gebėjimo greitai reaguoti, klausytis, susiklausyti su scenos partneriais – toks teatrinis žaidimas man asmeniškai yra įdomiausias žanras. Kartais kalbėdamas su kolegomis sakau, kad šis žanras bus įdomus žiūrovui tol, kol mumyse bus gyvas tas azartas, vidinė aistra, žaidybinė plotmė, juk pati žmogaus prigimtis ir yra žaidybinė, žmonės mėgsta žaisti nuo vaikystės, laikui bėgant tie žaidimai keičiasi, bet jie visada yra. Tai labai įtraukia, įdomu daryti, kurti. Šiame žanre yra daug ekstrymo. 

Ar vis dar jaudinatės prieš pasirodymus?

Taip, aš jaudinuosi visada. Jeigu anksčiau jaudindavausi kokias dvi dienas, paskui gal vieną dieną prieš pasirodymą, tai dabar gal labai iš proto nesikraustau, bet prieš patį spektaklį visada jaudinuosi. Visada yra savotiškas sportini azartas, jaudulys, nežinomybė.

Darbas teatre ir televizijoje – kaip galėtumėte palyginti šias dvi sritis, ir kas Jums arčiau širdies?

Darbo televizijoje specifika skiriasi, kaip ir teatre ar kine, nors kino industrijos pas mus nelabai yra, daug kas priklauso nuo to, kur dalyvauji, pavyzdžiui, kai buvo tokie televizijos projektai, kaip „Pagauk kampą“, „Dar pažiūrėsim“ – ten buvo labai įdomu dalyvauti. Daug kas priklauso nuo laidų, kokios jos, koks jų formatas, ką jose darai, kokia ten kūryba. Yra tekę vesti televizijos laidų („Gongo Gangas“), kurios man buvo mielos, nes ten irgi buvo daug improvizacijos, laisvės, bendraujant, komunikuojant su žmonėmis. Darbas teatre ir televizijoje tikrai skiriasi. Teatre daugiau atmosferinių dalykų, realaus bei tiesioginio kontakto su žiūrovu ir pan. Ten yra visai kitokia energetika, kitas laiko pojūtis. Televizijoje, vėlgi kitaip – ten daugiau dinamikos, viskas užfiksuojama. Teatre, jeigu tu ir susimauni, tai tu gali paversti humoru ir dirbti toliau, o televizijoje viskas švariau, steriliau.

Ką Jūs manote apie tokį požiūri, kad teatro žmonės išėję dirbti į televiziją išduoda savo pašaukimą, parsiduoda ir pan.? Koks Jūsų požiūris į tai?

Aš pakankamai paprastai žiūriu į teatrą. Nesureikšminu šių dalykų – kiekvienas daro tai, kas jam patinka, juk jie nieko nemoralaus nedaro, žmonėms ant galvų nelipa, kojų nekaišioja. Žmonės į televiziją eina užsidirbti pinigų, nes galbūt kitur neužsidirba. Kiti yra atsidavę teatrui kaip vienuoliai. Aš asmeniškai, teatro labai nesureikšminu. Teatras yra gerai, jeigu jis taurina siela, bet ir teatre yra pilna netikrumo, nešvarumo, būna ir intrigų, teatre nėra tiek daug didžių menininkų, daug kur yra savo asmeninių ambicijų įgyvendinimas, bet nebūtinai tai yra didelis ir geras meno kūrinys. Tokius dalykus reikėtų suprasti ir taip nesušventinti teatro, nes ne visas vanduo teatre yra švęstas, yra ir daug dumblių, kūrybine prasme. Tikrai ne visi spektakliai yra geri. Dabar pasaulis daug atviresnis, mes turime daugiau galimybių sužinoti apie tikrai didžius meno kūrėjus, bet jų nėra daug. Nėra daug genijų. Vieni nori tokiais būti, kiti tiesiog nori įgyvendinti savo idėjas ar svajas, realizuoti mintis, bet nebūtinai tai yra aukso dulkės. Žmonės patys renkasi, kas jiems patinka.

Ar tiesa, kad būnant aktoriumi yra ganėtinai sunku atsiriboti nuo darbo ar kaskart išeiti iš vaidmenų?

Improvizacijos teatre po spektaklio, iš tikrųjų, reikia palaukti kol išeina adrenalinas, o išėjimas iš vaidmens yra profesionalumo reikalas. Susitapatinęs su vaidmeniu ir likęs jame visam gyvenimui gali susirgti kokia nors liga. Jei negali išeiti iš kažkokio vaidmens, tu netenki universalumo kaip aktorius, netenki gebėjimo transformuotis, tad tai yra profesionalumo klausimas.

Kitas dalykas – aktoriaus įtikėjimas, kad jis yra labai taurus ir išskirtinis. Kuo jis labiau išskirtinis už chirurgą, kuris daro širdies operaciją ar gelbsti žmonių gyvybes? Kuo aktoriaus darbas ar pašaukimas yra išskirtinesnis nei gydytojo? Manau, kad tokie dalykai yra sureikšminami, „suspaudžiamas oras“. Be abejo, žmonėms įdomus teatras, tai kas vyksta scenoje, tikrai yra įdomių ir genialių dalykų bei talentingų, kūrybiškų žmonių, kurie turi didelį magnetizmą, trauką – tai yra tiesa.

Kaip Jūs manote, kokias savybes turėtų turėti jaunas žmogus, norintis studijuoti aktorinį? Kokiems žmonėms galėtumėte rekomenduoti šią profesiją?

Svarbiausia ugdyti drąsą ir pasitikėjimą savimi, o ne perimti iš kartos į kartą iš nepasitikinčių savimi tėvų, draugų keliaujančias kažkokias „šiukšlines programas“, ar iš mokytojų, kurie nerealizavę savęs gyvenime „įrašo“ menkavertiškumo kompleksus mokiniams mokyklose. Reikia kuo labiau lengvėti, t. y. pasitikėti savimi, žinoma, nepersistengiant ir nepervertinant savęs, neišpuikti, neišsikraustyti iš proto dėl pasimėgavimo savimi, bet drąsėti, bandyti, būti žingeidžiu, ieškoti, domėtis. Tik taip atrasi, ar tau patinka aktorinis, ar kita profesija. Manau, kad mums visiems, ką mes bedarytume gyvenime, reikia sveikos nuovokios ir saikingos drąsos. Taip atsiranda lengvumas, pasitikėjimas savimi, po to atsiranda ir profesionalumas, sąmoningumas tam tikroje srityje, gyvenimo džiaugsmas ir malonumas tai daryti. Ugdomos šios savybės (drąsa, pasitikėjimas) padeda įgyti profesionalumą. Žmogus arba drąsina save, arba spraudžia į kampa ir sako sau, kad „aš nevertas“. Gyvenime kažko nepabandęs – nesužinosi. Manau, kad bandydamas ir išbandydamas žmogus gali suprasti, ar jam tai tinka, ar tai yra jo sritis, juk laižydamas medų per stiklą nesužinosi koks jo skonis.

See Also

Kaip išsirinkti tobulą piniginę? 3 patarimai

Neseniai pradėjote naujojo savo projekto „Eilinis Elitas“ koncertinį turą. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kaip kilo idėja suburti šią grupę?

Idėja gimė norint sujungti keletą skirtingų kūrybinių sferų, kur tai, ką atlieka profesionalus muzikantas sujungiama su improvizaciniais, aktoriniais žaidimais, prie to jungti beat box’ą, t. y. vokaliai kuriamus ritminius piešinius, patiems kurti muziką ir šalia viso to žaisti kaip aktoriams skirtinguose žanruose. Programoje galima išgirsti ir regio muziką, ir serenadą, ir dainuojamąją poeziją, ir repą – visi šie žanrai atliekami su aktoriniu santykiu. Taip pat yra improvizuojami tekstai gyvai, čia ir dabar žiūrovų pasiūlytomis temomis niekada prieš tai nežinant kokie bus tekstai. Kiekvieno koncerto metu publikos pasiūlytos temos daro įtaką pasirodymo nuotaikai, dinamikai, užduoda tam tikrą toną ir t. t. Tai labai gyvas procesas, kur cirkuliuoja gyva energija sukimbanti su žiūrovu. Tame yra daug azarto, santykio su žiūrovais, saviironijos, bet ten nėra kažkokios pašaipos ar patyčių – mums neįdomu šaipytis, mes galima pasijuokti iš savęs, iš pozų, povyzų, susireikšminimų ir pan.

Kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą?

Pirmiausia, tai pačiuose pavadinimo žodžiuose yra užprogramuotas paradoksas, šie žodžiai turi absoliučiai skirtingą kryptį – „eilinis elitas“. Vien šis paradoksas duodą tam tikrą toną, koncerto metu naudojami paradoksaliai skirtingi žanrai: nuo repo iki bossa novos, nuo techno iki serenados ir t. t. Galbūt yra ir kažkokios ironijos, bet, manau, kad ilgainiui ta ironija ištirpsta ir mes užsiimame pačiu kūrybiniu procesu, mums svarbiausia, ką mes galime sukurti, žaisti, o ironija pamirštama. Ironijos etapas jau yra išžaistas, mes jį jau išžaidėme per keletą pasirodžiusių pranešimų spaudoje, tad ši tema jau nėra aktuali. Ironizavimas nėra mūsų tikslas. Dabar mūsų tikslas yra kurti, žaisti, improvizuoti. Tai darydami mes sakome: „Jeigu rimtai, nežiūrėkime į tai rimtai“.

Ką žadate savo žiūrovams, kurie apsilankys Jūsų koncertuose? Ko jie gali tikėtis? Juk daugelis nežino ir gali nesuprasti koks projekto „Eilinis Elitas“ žanras – koncertas, spektaklis ar kažkas kito?

Kaip bebūtų paradoksalu, kartais mes ir patys nesuprantame, todėl tai tikriausiai yra pats tikriausias gyvas kūrybinis procesas. Jei mes viską tiksliai suprastume, reiškia visa tai būtų sugalvota, sulipdyta, gana tikslu, bet mes kviečiam į improvizacinį žaidimą, kur skamba muzikinės improvizacijos. Šis žanras – dar nematytas Lietuvoje. Pirmiausia, mes kviečiame ateiti, pamatyti, smagiai praleisti laiką ir pažiūrėti, kas tai per reiškinys. Po to, manau, kad ir pats žiūrovas išsigrynins – kam tai patinka, tinka pagal jo humoro supratimą, o kam nepatinka. Pasirodymo metu pats žiūrovas gali tapti viso proceso dalyviu. Ar tai patiks ar ne, galima sužinoti tik pabandžius, manau, kad žiūrovai smalsumo vedini ateina ir įvertina šį kūrybinį procesą. Pasirodymo toną užduoda patys žiūrovai ir net miestas, kuriame jis vyksta. Žmonės, kurie daugiau domisi teatru ir žino kas yra „commedia dell’arte“, iš kurio yra gimęs šis improvizacinis žanras, tas žino, kad tai yra gastroliuojančios trupės, paimančios tam tikras tematikas, nūdienos aktualijas ir kuriančios gana spontanišką pasirodymą.