Laikas.lt
Justina Maciūnaitė
Religija žmogaus gyvenime šiuo metu tikrai nėra vertybių sąrašo viršuje. Ten, ko gera, labiausiai tikėtina išvysti karjerą, sotų ir patogų gyvenimą, labai retai meilę. Tačiau kai kuriems žmonėms rūpi ne tik užtikrinta jų pačių ateitis, bet ir juos supančios visuomenės gerovė. Apie gyvenimo pašventimą kažkam aukštesnio, tarnystę grožiui ir gėriui, pasakoja Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros parapijos vadovas kunigas Eugenijus Troickis.
Namai ir šeima
Mano gyvenimo kelionė prasidėjo toli nuo Lietuvos, gimiau Rusijoje, bet netrukus grįžau į motinos šalį Lietuvą, kurioje ir užaugau. Vaikystė prabėgo Obeliuose (Rokiškio r.). Ten mokiausi, brendau, ieškojau savo tapatumo (pašaukimo). Taip Dievas (ar likimas) lėmė, kad tikros šeimos neturėjau, o meilę man dovanojo globėjai, kurie turėjo sūnų, už mane vyresnį brolį (taip aš jį vadinau). Jis ten Obeliuose ir sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų, o pats visą gyvenimą iki šiol pašventė menui: moko vaikus piešti, kurti, režisuoti, organizuoja įvairius meno plenerus, Poezijos pavasarius.
Vaikystė
Mano vaikystė buvo įvairiaspalvė (o kieno gi buvo kitokia?): vaizdiniai ir patirtys savaip formavo mano vidinį pasaulį, mokiausi kurti santykius su kitais, ieškojau prasmių per sunkumus ir žaismę… Vaikystė visuomet man primena norą užversti galvą į dangų ir skaičiuoti (gal tiksliau, žavėtis) žvaigždžių mirgėjimu, o paskui klausimu – kas už jų?
Gyvenimo kelio pasirinkimas
Apie kunigystę ėmiausi galvoti būdamas vienuoliktokas (lyg ir vėlavau, bet pašaukimo želmuo, matyt, ėmė kaltis daug anksčiau. Gal ir tada, kai spoksojau į žvaigždes). O prieš tai norėjau būti viskuo: advokatu (suprask, norėjau ginti skriaudžiamųjų teises), mokytoju (tokiu save ir dabar laikau) ar net karininku (nežavėjo ginklai, bet pati mokykla, kurioje grūdinama žmogaus valia, gal net vertybės)… Kosmonautu nenorėjau būti (nemaniau, kad tai būtų padėję atsakyti į klausimą, kas už žvaigždžių?).
Seminarijos metai
Klieriko diena buvo smulkiai suskirstyta: ryto šv. Mišios, pietų ir vakaro malda, tarp jų paskaitos, poilsio ir tvarkymosi laikas, asmeninių studijų metas. Dvi popietes per savaitę galėjom keliauti į miestą: ketvirtadienį ir sekmadienį. Kai buvau trečiame kurse, tai ketvirtadienio rytą keliaudavau dėstyti tikybą vienoje Kauno mokyklų (nuostabi patirtis). Savaitgalio vakarais po vakarienės pusantro šimto vaikinų traukdavo lietuvių liaudies dainas, čia pat, prie vakarienės stalo. Buvo gražu ir tautiškai paveiku. Taisyklės buvo tokios, kad padėtų seminaristui planuoti dieną, savaitę, studijų laiką ir pan. Manyčiau, kad seminarijos dienotvarkėje nebuvo vietos keistenybėms, nebent pats kitaip galvotum. Pašaliečiui keistomis taisyklėmis gali pasirodyti paprasti dalykai: ankstyvas kėlimasis ir bažnyčioje mąstymas apie šventus dalykus ar vakaro pusvalandžio dvasinės literatūros skaitymas. Galbūt pastovus skambučio (kaip mokyklose) skambėjimas, primenantis kur reikia eiti ir ką daryti (šiandien to jau nebėra). Seminarija turi ilgą gyvavimo istoriją, todėl ir taisyklės tarnavo žmogui, o ne priešingai.
Kunigo „idealas“
„Idealus gydytojas“, „idealus ministras“, „idealus tėvas“ (ar mama), „idealus žmogus“… Tai siekiamybė, net jei ir žinai, kad toli iki to idealo. Kunigui taikomi panašūs kriterijai, tik dar įmaišoma nemaža dozė dvasinių dalykų. Šių laikų žmogus nori atjaučiančio, mylinčio, tikinčio, besimeldžiančio, viltingo, praktiško, suprantančio, nesmerkiančio, vedančio link Dievo kunigo. Kaip kunigas žinau, kur ir kiek turėčiau pasistengti, patobulėti, pasitaisyti ir pan. Tą stengiuosi ir daryti. Jei vaikyčiausi etiketės „aš esu idealus kunigas“, sugaiščiau daug laiko, taip nieko rimto ir naudingo nenuveikdamas.
Bažnyčios žaizdos
Drįsčiau sakyti, kad išgyvename autoriteto krizę. Manau, kad panašiai yra ir su kunigais. Vienintelis skirtumas, kurio nesivaiko (ar bent neturėtų taip daryti) kunigai, tai populiarumo, nukreipto į save. Jei ką gali gražaus nuveikti, tai vesti brolį, sesę link Dievo, padėti kurti dvasinį santykį su Jėzumi, ugdyti tikėjimą ir tyliai atsitraukti. Visos kitos sėkmės ir laimėjimai priklauso nuo asmeninių savybių: vienas kolega rėžia ugningus pamokslus, kitas turi meilės dovaną pasilenkti prie vargingiausių, trečiam duota statyti, remontuoti… Dar kitas save realizuoja dirbdamas su jaunimu ar užsiimdamas akademine veikla. Deja, kad ir kaip būtų gaila, nuopuolio ratas neaplenkia ir kunigo. Tai Bažnyčios gyvos ir kenčiančios žaizdos. Iš kur jos kyla? Manau, kad šaknys prasideda ten, kur bręstama kunigystei ar apskritai gyvenimui – tai šeima. Į kunigystę jaunuolis turi žengti su jau subrandintomis žmogiškomis, intelektualinėmis ir dvasinėmis savybėmis. Seminarija – tam tikro kunigiško tapatumo mokykla, kurioje jaunuolis įgyja žinių, išmoksta skelbti Evangeliją ir pan. Net ir kunigaujant būtina gaivinti tikėjimą, gilinti teologines, filosofines, dvasines ir kitokias žinias, kad jų vieton neatsistotų tuštybe dvelkiantis laiko švaistymas ir pan. Jei kuri nors viena grandis stipriai pažeidžiama, pavojus kyla ne tik kunigui, bet ir šalia esantiems, o ypač mažiausiems.
Tikinčiųjų žaizdos
Dažnai žmogus save guodžia, kad dar tiki, nors ryšio su Bažnyčia vis mažiau randa. Jei tai nuoširdu, tai vieną dieną žmogus supras, kad vien tikėti nepakanka. Net ir „pametęs“ bendrystę su Bažnyčia, tikintysis ieško religinių atmainų, kuria (-si) savo religiją. Čia matome daug sinkretizmo, skirtingų religijų ar jų simbolių persipynimą. Nejučiomis sugrįžtama prie pradžios, jog žmogus iš prigimties yra religingas. Kiekvienam Bažnyčios nariui turėtų kilti klausimas, kaip galėčiau padėti savo artimui krikščioniui mėgautis tomis dovanomis, kurias Dievas paliko žmonėms: Dievo žodis, sakramentai ir malda? Kartais pakanka tik vieno, žinoti, kad Jėzus Kristus mus atpirko ir nori bendrystės su dangiškuoju Tėvu, trokšta mus padaryti laimingus čia ir ten. Visa kita yra labai asmeniška ir individualu. Jei šiandien manęs niekaip neveikia tikėjimas ir religija, tai po kažkiek laiko visa šioji tikrovė gali visa jėga užgriūti mano esatį ir iš esmės pakeisti mano gyvenimą. Švenčiam Tikėjimo metus, tai puikus metas permąstyti savo tikėjimą.