Augant skyrybų skaičiui, atitinkamai didėja ir antrųjų, trečiųjų santuokų. Paprastai partnerių vaikai iš ankstesnių santuokų nėra naujiena, tačiau ar kiekvienas sugebame tai priimti? Taip jau yra, kad daugelio faktas apie partnerio vaikus nenudžiugina. Ir kodėl?
Atsiranda baimė, kaip tas vaikas tave priims, baimė atsakomybės už svetimą vaiką, baimė nežinomybės, kaip viskas klosis toliau… Šios baimės palyginti nereikšmingos, nes pastaruoju metu vis dažniau sutinkamas išankstinis priešiškas nusiteikimas vaiko atžvilgiu. Į jį iš karto kreivai žiūrima ne dėl to, kad jis išdykęs, užduoda daug klausimų, ar daug šneka, o dėl to, kad jis apskritai yra.
Diskutuojame apie vykstančias neteisybes, žiaurų elgesį su gyvūnais, nelygybes savęs nepastebėdami ir nesusiedami savo požiūrio, elgesio, mūsų pačių aplinkoje. Kodėl? Iš kur tas išankstinis nusistatymas prieš svetimą vaiką? Ar dėl duonos kąsnio, baimės atsakomybės o gal dėl mūsų egoizmo ir savanaudiškumo?
Į savo gyvenimą įsileidžia mylimą žmogų, bet ne jo vaiką. Pastarieji paliekami lyg už borto. Pastebimai populiarėja atvejų, kada įtėviai pasiima svetimą vaiką, t. y iš vaikų, kūdikių namų ir po kurio laiko jo atsisako, kadangi neatitiko jų standartų, nepateisino lūkesčių.Kuo gi skiriasi šie vaikai, partnerių vaikai ir mūsų pačių vaikai? Kas gali garantuoti, kad mūsų anūkas/ė ar vaikas netaps ,,svetimu,, vaiku?
Skyrybos – vaikas…
Neretam teko pajausti, ar iš šalies stebėti šeimos skyrybų procesą. Koks vaiko vaidmuo jose? Panagrinėkime dažniausiai pasitaikančius kelis atvejus. Pirmasis: skyrybos vyksta abipusiu sutarimu, į vaiką žiūrima kaip į atskirą asmenybę ir jam paaiškinama, jog niekas nesikeičia, mes abu tave labai mylim, toliau bendrausime ir būsime su tavimi, tačiau nuo šiol gyvensime atskirai. Šioje pozicijoje tėvai parodo dėmesį vaikui, konstatuoja situaciją, tačiau vaikas emociškai lieka ramus, nes žino, kad bet kokiu atveju yra mylimas ir saugus, tėvai nedingsta iš jo gyvenimo.
Kitas atvejis, dažniau pasitaikantis skyrybose, kurios pradedamos vieno iš sutuoktinių iniciatyva – manipuliacija vaikais, jų jausmais, emocijomis, gyvenimu… Vaikams tokiu atveju sakoma: tėvas ar mama tavęs nebemyli, tu jam/jai nesvarbus, todėl tave palieka, pažiūrėk, koks jis negeras, kad tave palieka, nejaugi tu dar nori su tokiu bendrauti? Dėl užgautų asmeninių ambicijų uždraudžia buvusiam sutuoktiniui palaikyti bet kokius santykius su vaiku.
Tokie neatsakingi suagusiųjų žaidimai neretai vaikui palieka labai gilius emocinius randus, kuriuos ne visuomet ir laikas gali užgydyti. Be to šie žaidimai suformuoja begalę nereikalingų kompleksų vaiko kaip asmenybės ugdymosi procese: atsiranda nepasitikėjimas savimi, nemeilė sau ir aplinkai, išugdomas kaltės, nesaugumo jausmas….
Skyrybos – dviejų suaugusių žmonių sprendimas, gyvenimo įvykis, pamoka, o vaikas – tik šio proceso dalyvis, bet ne įrankis vieno ar kito tikslams pasiekti. Jis yra atskiras žmogus, asmenybė, todėl, jei jau ir vyksta skyrybų procesas, reikia jausti atsakomybę, kad esama situacija kuo mažiau emociškai žalotų vaiką.
Meilė demonstruojama, o kaip yra iš tikrųjų?
Anksčiau ar vėliau tėtis ir mama susiranda naujas puses, pradeda kurti naują šeimą. Koks vaiko iš ankstesnės santuokos vaidmuo naujoje šeimoje, kaip jį priima nauja mama ar tėtis? Dažniausiai pasitaiko keli variantai.
Patėvis ar pamotė myli savo partnerį, nori jam įsiteikti, todėl priima jį su visu „kraiteliu” iš praeities, nors tuo faktu ir nėra labai patenkintas. Žino, kad yra vaikas, gražiai su juo bendrauja, auklėja, augina, tačiau kokios emocijos vyrauja jo/jos viduje?
Neretai toks gražus bendravimas vyksta siekiant įsiteikti partneriui, jo aplinkai, siekiant įgyti visuomenės palankumą… O išoriškai toks „gražus” bendravimas” yra dėl vidinio egoizmo, savanaudiškumo, siekiant savų tikslų.
Ar toks patėvis, pamotė toliau bendrautų su vaiku, jei vis tik įvyktų skyrybos ar nutiktų kokia nelaimė? Ar tuomet išliktų ta meilė vaikui ir tolimesmis bendravimas su juo? Tik vienetai šitą vaiką pasiliktų auginti toliau.
Dauguma pirmai progai pasitaikius ieškotų būdų, kaip vaiką perduoti biologiniams giminaičiams, artimiausiems, kad tik nereikėtų toliau būtų su juo. Vaikas tokioje šeimoje auginamas kaip baldas, interjero detalė: nuvalomos kasdienybės dulkės, bet pasitaikius progai jis lengva ranka išmetamas. Visuomenei parodoma, kad juo pasirūpinta: jis aprengtas, pavalgęs, bet ar tikrai laimingas, mažai kam rūpi.
Sindromas „tavo vaikas”
Kitas taip pat neretai pasitaikantis modelis antrose, trečiose santuokose – „tavo vaiko” sindromas. Partnerio vaikas dažniausiai net neturi vardo. Jis vadinamas tiesiog „tavo vaiku” („pažiūrėk, ką tavo vaikas padarė, tavo vaikas toks ir anoks ir t.t.). Dažniausiai tokie patėviai partnerio vaiką priima ne kaip Dievo dovaną, o kaip bausmę, naštą, kaip bereikalingą priedą, ir kiek beišgali stengiasi vaiką ignoruoti, jo net nepastebėti ar net sąmoningai gadinti jam gyvenimą.
Pradžioje pats vaikas dar stengiasi įsiteikti patėviui ar pamotei, piešia piešinukus, gamina dovanėles, tačiau dažniausiai vistiek yra ignoruojamas: jo pastangos nevertinamos. Toks patėvio/pamotės elgesys iš karto kelia vaikui vidinius klausimus: ką aš ne taip darau, aš esu blogas, todėl manęs nemyli, mano piešinys turbūt buvo negražus, kurie vėl formuoja labai stiprius emocinius randus vaiko gyvenime. Toks visiškai neprotingas elgesys, sakyčiau nežmoniškas elgesys, iš patėvių pusės traumuoja jauną, augančią asmenybę.
Taip auginamas vaikas, tampa paaugliu, vėliau suaugusiu žmogumi, kuris pasiruošęs bėgti į kitą gatvės pusę, kad tik nereikėtų sveikintis su žmogumi, kuris jį augino. Atsiranda priešiškumas ir kitų daug neigiamų jausmų to žmogau atžvilgiu bei tikrojo tėvo ar mamos atžvilgiu, dėl kurių jis turėjo augti su tuo žmogumi.
Kur tokiais atvejais dingsta mūsų žmoniškumas? Taip, visi mes esame žmonės, tačiau ar esame žmoniški? Tokiose situacijose, net gyvūnai, kurie vadovaujasi ne protu, o instinktais, natūraliai priima kitos rūšies palikuonį (katė nuo mažens augina šuniuką ar atvirkščiai), o čia asmuo, vadinantis save žmogumi, nesugeba priimti kito vaiko į šeimą ir daro iš to amžiaus problemą. Tokie patėviai, pamotės priima kitų vaikus, puikiai (bent jau demonstratyviai) sutaria su draugų, kaimynų vaikais, tačiau mylimo žmogaus vaiko jie priimti negali ir laiko jį reikalingu kaip šuniui penktą koja.
Ne vienam tekę susidurti su kitu panašiu sindromu – „tavo tėvas”, „tavo mama”. Vaikui aiškinama: „pažiūrėk, ta tavo mama tokia” arba „tu esi toks kaip tavo tėvas” ir t.t. Tai girdėdamas, vaikas jau ir pats nebesupranta, ką jis padarė, kad jam taip sakoma, kodėl jis turi atsakyti už savo tėvo ar motinos žodžius, veiksmus, gyvenimą… Juk ne jis juos pasirinko.
Dovana, kurią reikia branginti
Jei jau gyvenimas susiklostė taip, kad šeimoje atsirado sveimas vaikas, vadinasi, ne be reikalo. Atsitiktinumų ir sutapimų gyvenime nebūna. Kiekvienas gyvenime sutinkamas žmogus ne veltui, šis vaikas taip pat.
Žmonės iš savų vaikų neretai padaro naštą, ką jau kalbėti apie svetimus. Auginti svetimą vaiką yra dar didesnė atsakomybė nei auginant savą: atsakai už mažą žmogutį, darai įtaką jo asmenybės formavimuisi, padedi užgyti jo emociniams randams po tėvų skyrybų, arba kaip tik pridarai naujų… Mylimo žmogaus vaikas nėra prekė, kuriioje laikui bėgant įžvelgus defektų, gali gražinti ar pakeisti nauja, nes ji neatitiko tavo susikurtų standartų.
Viduje suvokus, kad mylimo žmogaus vaikas yra gyvenimo dovana, mokomoji priemonė tavo paties gyvenime ši situacija tampa natūrali ir iš jos nedaroma tragedija. Galimybė auginti svetimą vaiką pasidaro didžiule gyvenimo pamoka, kai gali išmokti atsakomybės, pareigingumo, nuolankumo, kantrybės…
Augindamas svetimą vaiką gauni tokias galimybes, kurių neturi kiti: pradedi daugiau suprasti, pastebėti, atrasti, susitvarkai su savo egoizmu, savanaudiškumu ir kitomis neigiamomis emocijomis, jausmais, atsakingai apgalvoji savo žodžius ir veiksmus… Ne kiekvienas gauna tokias galimybes ir pamokas: gyvenime, todėl jei tokią dovaną gavai, turi dėkoti ir džiaugtis, kad gavai šansą tapti žmonišku žmogumi, tobulėti ir mokytis.
Daugiau informacijos apie skyrybas ir jų padarinius tolimesniam vaikų gyvenimui galite sužinoti asmenybės sąmoningumo ugdymo centro paskaitoje „Skyrybos. Vaikų vaidmuo”, kuri vyks PC Gedimino 9 (Eko bangoje 3 a.) Vilniuje, rugpjūčio 18 d. 18 val.
Agnė Rutkauskaitė
VšĮ „Luxvita“ tikslas — kiekvieną asmenį išmokinti augančio sąmoningumo bei praktiško jo taikymo kasdienybėjė. Savo tikslų siekiame, naudodami unikalią ugdymo sistemą, neturinčią analogų pasaulyje, tačiau naudojant praktikoje labai pasiteisinusią.
Kuo daugiau valstybėjė žmonių gebančių prisiimti atsakomybę ir išlaikyti asmenybės identitetą, tuo aukštesnis visuomenės sąmoningumo lygis, kuris tiesiogiai veikia Lietuvos ekonominį, politinį, socialinį bei visapusišką kasdieninį gyvenimą.
Bendradarbiaudami su mumis, Jūs jau žengiate žingsnį visuomenės ugdymo link!