Laikas.lt
Šiandien kassavaitinėje rubrikoje Ketvirtadienio liaudies pasakos sekame uzbekų liaudies pasaką Šaunuoliui ir septyniasdešimt menų per maža. Taip, tai pramanyta istorija, tačiau faktas, jog ji paremta liaudies išmintimi, verčia įdėmiau įsiklausyti ir perskaičius ne saldžiai užmigti, o susimąstyti… Ši jaunuolio istorija itin pamokanti ir turinti ypatingą moralą, lengvai pritaikomą šiandien ir sau.
Kažin kada gyveno viename mieste senis. Jis turėjo tris šimtus auksinių pinigų. Kartą jis pasišaukė sūnų, pasisodino šalia savęs ir prabilo:
– Alidžanai, tu jau didelis išaugai, o aš pasenau. Noriu, kol gyvas, išmokyti tave prekiauti. Še tau šimtą auksinių pinigų.
Rytoj iškeliausi su pirklių vilkstine. Patekęs j kitą miestą – nešvaistyk pinigų be naudos, nusipirk už juos prekių.
Šitaip pamokęs, senis išleido sūnų j kelionę.
O sūnui ką tik buvo sukakę aštuoniolika metų. Jis buvo geras, protingas jaunuolis. Bet prekybos nemėgo ir svajojo išmokti kokio nors kito amato, norėdamas gyventi iš savo rankų darbo.
Tačiau ginčytis su senu tėvu Alidžanas neišdrįso – pasiėmė pinigus ir išsidangino su pirkliais.
Po keleto dienų vilkstinė atsidūrė dideliame mieste ir sustojo užeigoje.
Mieste buvo didelis sodas. Tą pačią dieną vakare Alidžanas išėjo į jį pasivaikščioti. Jis įžengė į sodą, o ten šviesu kaip dieną.
Visur žibintai įžiebti. Tarp medžių, už pinučių, ant marmurinės pakylos stūkso grakštus raižytinis pastatas, išmaningai nudažytas ryškiomis spalvomis. Ant kilimais užtiestų grindų sustatinėti aukso, sidabro, perlų ir rubino staliukai. O ant staliukų aibė statulėlių iš brangiųjų akmenų. Daugiau kaip šimtas vienodai apsirengusių jaunuolių besėdį poromis prie staliukų ir bekilnoją statulėles.
Alidžanas sustojo prie pinučių ir nustėro iš nustebimo. Stovi, nebegali akių atitraukti nuo keistojo reginio. Taip prastovėjo jis keletą valandų.
Pagaliau išvydo jį sodo tarnas, priėjo ir paklausė:
– Ko tamsta čia stovi? Kuo stebiesi?
– Kas čia per žmonės ir ką jie veikia? – paklausė Alidžanas.
– Šitie jaunuoliai čia mokosi šachmatais žaisti, – atsakė tarnas.
– O ar galima man įstoti į šią mokyklą? – paklausė Alidžanas.
– Galima, – atsakė tarnas. – Reikia sumokėti šimtą auksinių pinigų.
Alidžanas prisiminė tėvo pamokymus, paabejojo kokią valandėlę, bet karštas troškimas išmokti žaisti šachmatais nugalėjo. Jis atidavė šimtą auksinių ir ėmė uoliai mokytis.
Netrukus. Alidžanas išmoko taip gerai žaisti šachmatais, jog įveikdavo netgi savo mokytojus. Po metų mokslas baigėsi, ir jaunuoliai ėmė skirstytis j namus. Alidžanas nusiminė.
„Kurgi aš važiuosiu be pinigų?” – galvojo jis.
Mokytojas pasigailėjo Alidžano, davė jam vieną auksinį ir išsiuntė j tėviškę su pakeliui vykstančia vilkstine. Alidžanas grįžo namo tuščiomis rankomis. Tėvas labai susikrimto.
Prabėgo metai. Senis vėl pasišaukė sūnų. Po ilgų pamokymų įteikė jam dar šimtą auksinių ir vėl išsiuntė prekybos reikalais su pirklių vilkstine. Vilkstinė nukeliavo į tą patį didelį miestą.
„Na, dabar aš nebešvaistysiu niekams pinigų”, – nusprendė Alidžanas.
Vakare jisai išėjo pasivaikščioti.
Štai prieina Alidžanas prie sodo ir girdi griežiant puikią muziką. Neištvėręs įžengė į sodą. Žiūri – toje pačioje vietoje, kur jis mokėsi žaisti šachmatais, besėdį jaunuoliai ir begriežią įvairiais muzikos instrumentais.
Alidžanas viena akimirka pamiršo visus tėvo pamokymus, ištraukė iš krepšelio šimtą auksinių, atidavė juos mokytojui ir ėmė mokytis muzikos. Per trumpą laiką jis taip gerai išmoko griežti, jog tapo kur kas išmaningesnis už savo mokytojus.
Po metų mokslas baigėsi. Alidžanas nuliūdo.
„Kaip dabar akis tėvui beparodysiu?” – mąsto jisai.
Mokytojui pagailo vyruko, ir jis davė jam du auksinius pinigus ir išsiuntė namo.
Alidžanas grįžo pas tėvą. Nors ir džiaugėsi tėvas, sūnaus sulaukęs, bet išbarė jį dar labiau negu pirmą kartą.
Praėjo dar metai. Kartą senis pasišaukė sūnų, davė jam paskutinį šimtą auksinių ir tarė:
– Jeigu niekais praleisi ir šiuos pinigus, tai mudu liksime be duonos kąsnio ir be pastogės.
Ir jis prisaikino sūnų, kad tasai pinigus išleistų tik prekėms įsigyti.
Alidžanas vėl atvyko su pirkliais į tą patį didelį miestą. Iš pradžių jis nuėjo į pirtį – kelionės dulkių nusiplauti. Grįždamas iš pirties, atsidūrė prie pažįstamo sodo ir pamanė: „Nagi užsuksiu nors valandėlei!”
Tik pamąstė šitaip, ir jau pasijuto besąs sode. Žiūri – ant tos pačios marmurinės pakylos besėdį jaunuoliai ir berašą, o mokytojas jiems bediktuojąs.
Alidžanas apstulbo iš susižavėjimo, nebepajėgdamas akių atitraukti nuo puikaus reginio. Jis ilgai stovėjo bei svarstė ir pagaliau pats sau tarė: „Išmokau žaisti šachmatais, išmokau muzikos, o rašyti nemoku. Tegu ir elgeta tapsiu, bet užtat išmoksiu skaityti ir rašyti!”
Alidžanas atidavė paskutinį šimtą auksinių ir ėmė mokytis. Kaip ir pirma, jis mokėsi geriau už kitus ir netrukus baigė mokyklą.
Vėl jis nebeturėjo pinigų grįžti į gimtąjį miestą. Mokytojas davė jam tris auksinius ir išsiuntė į kelionę. Bet dabar Alidžanas nebesiryžo grįžti pas tėvą.
Jis pristojo tarnauti pas vieną pirklį, kuris ruošėsi į tolimą miestą. Pirklio prekės jau buvo sukrautos ant kupranugarių.
Rytą, prieš saulei užtekant, vilkstinė leidosi į kelionę.
Dieną ir naktį traukė keliauninkai, niekur neužtikdami vandens.
Pagaliau jie išvydo šulinį. Bet vandens jame tebūta nedaug, tik ant paties dugno.
Pirklys įsakė naujajam savo tarnui pasemti vandens. Įlipo Alidžanas į šulinį, nusileido ligi vandens, prisėmė vynmaišį ir staiga išvydo šulinio sienelėje dureles.
„Kas tai galėtų būti?” – pamąstė Alidžanas ir pravėrė jas.
Žiūri – už durelių didelis kambarys. Ant kilimo besėdįs devas, liūdnai nukoręs galvą. Ir jo rankose griežynė.
Alidžanas nepabūgo, paliko prie durų vynmaišį, tylutėliai prislinko prie devo ir, paėmęs griežynę iš jo rankų, ėmė griežti.
Išgirdo devas švelnius griežynės garsus ir tarytum pabudo iš miego. Jis prišliaužė prie Alidžano ir paglostė jam galvą.
– O žmogau, kaip tu čia pakliuvai? – paklausė devas.
Alidžanas papasakojo. Paskui, prisiminęs vilkstinę, subruzdo išeiti. Bet devas jo neišleido.
– Ko tu geidi visų labiausiai pasaulyje? Viską tau padarysiu! – tarė jisai.
Alidžanas nustebęs pažvelgė į devą.
– Mirė vienintelis mano sūnus, – paaiškino devas. – Štai jau penkios dienos, kaip nebėra jo pasaulyje. Aš likau vienas, ir man buvo pasidarę taip liūdna, jog pats bevelijau numirti.
Norėdamas sielvartą nuslopinti, pasiėmiau į rankas griežynę, bet griežti neįstengiau. Jei būtum atėjęs keletą valandų vėliau, tai manęs jau nebebūtų buvę gyvųjų tarpe. Grieždamas tu išgelbėjai mane nuo mirties. Ar nori, aš tau atiduosiu visus savo lobius?
– Padėkite man iš šulinio išlipti, – atsakė Alidžanas. – Daugiau man nieko nereikia.
Ir jis dar kartą pagriežė griežyne tą pačią melodiją. Devas davė jam maišelį auksinių pinigų ir tarė:
– Užsimerk!
Alidžanas užsimerkė ir viena akimirka atsirado viršuje, prie šulinio.
Atmerkė Alidžanas akis, žiūri, kad vilkstinės jau nebėra.
Alidžanas nusekė kupranugarių pėdsakais ir pasivijo vilkstinę..
Visi labai nustebo, ėmė teirautis, kaip jis išsiruopštęs iš šulinio.
Alidžanas papasakojo iš eilės visa, kas jam buvo nutikę, ir parodė devo padovanotą maišelį su auksu.
Godžiajam pirkliui matant auksą net rankos ėmė drebėti.
Vilkstinei sustojus atsipūsti, pirklys pasiėmė lakštelį popieriaus, parašė laišką ir užantspaudavo savo antspaudu. Laišką jis padavė Alidžanui ir tarė:
– Aš turiu gražuolę dukterį. Išleisiu ją už tavęs. Keliauk į namus ir paruošk viską vestuvėms. Tik žiūrėk, nepamesk bekeliaudamas savo auksinių! Po trijų dienų aš taip pat būsiu namie.
Pirklys davė Alidžanui eiklų žirgą ir nusakė, kaip surasti jo namus.
Alidžanas jojo jojo, sustojo atsikvėpti ir pamanė: „Atidaviau šimtą auksinių, norėdamas išmokti skaityti bei rašyti. Nagi imsiu ir pažiūrėsiu, kas ten laiške!”
Alidžanas atplėšė laiško antspaudą, ėmė skaityti, ir jo veidas iš karto persimainė.
Štai ką rašė pirklys savo žmonai: „Siunčiu tau auksą, kuris yra šio tarno rankose. Aš apgavau jį – sakiau, kad išleisiu už jo mudviejų dukterį. Tuojau pat nukirsdink jam galvą.”
Tuomet Alidžanas pasiėmė plunksną, popieriaus ir parašė tokį laišką: „Priimk pagarbiai ir maloniai šitą brangų svečią ir ištekink už jo mudviejų dukterį. Vestuves iškelk tuojau pat, nelaukdama manęs parvykstant!”
Nulipdė Alidžanas iš molio antspaudą, užantspaudavo laišką ir traukė toliau.
Jis atjojo į miestą, kur gyveno pirklys, susirado jo namus ir atidavė laišką jo žmonai. Ši perskaitė laišką ir priėmė svečią labai pagarbiai. Tuojau kitą dieną iškėlė Alidžano vestuves su pirklio dukteria. Dvi dienas Alidžanas puotavo namuose su jauna žmona, o trečią sėdo ant eikliojo žirgo ir pasisakė jojąs prekybos reikalais. O tarnams įsakė: – Niekam neatidarykite naktj vartų. O jei kas įlįs per sieną, sučiupkite tą ir apkulkite. Taip įsakė jūsų šeimininkas. Naktį parvyko pirklys su vilkstine ir ėmė belsti į vartus. Jis beldė dvi valandas be atvangos, bet niekas jam neatidarė. Tuomet pirklys perlipo per sieną ir nusileido į kiemą. Tuojau jį užpuolė tarnai ir taip aptalžė lazdomis, jog jis vos galo negavo. Pirklys ilgai gulėjo be sąmonės, paskui atsipeikėjo ir vargais negalais nusirioglino ligi savo kambario. Pasisveikino su žmona ir klausia:
– Na, papasakok, ką gi tu padarei, kai pas tave atvyko žmogus su mano laišku?
– Įvykdžiau tamstos įsakymą, – atsakė žmona.
– O kur auksiniai?
– Kokie auksiniai? – nustebo žmona.
– Aš gi tau rašiau, kad įsakytum nužudyti šitą žmogų, o jo auksinius pasiimtum ir paslėptum!
– Oi, kas tamstai! Kaipgi žudysi savo žentą?
– Kokį žentą?
– Mudviejų dukters vyrą.
– Kuomet išleidai ją už vyro?
– Prieš dvi dienas.
Pirklys pliaukštelėjo sau delnu į kaktą ir ėmė plūsti žmoną bei tarnus.
– O kur jis pats? – klausia apie Alidžaną.
– Iš ryto išvyko prekybos reikalais ir įsakė niekam neatidaryti nakčia vartų, – atsakė tarnai. – O jei kas perliptų per sieną, pačiupti ir smagiai įkrėsti.
Pirklys suprato, kad buvo nubaustas už savo gobšumą.
Tegu pirklys tuo tarpu aičioja ir gydosi mėlynes, o jūs dabar paklausykite apie Alidžaną.
Alidžanas ilgai jojo eikliuoju savo žirgu ir pagaliau prijojo didelį miestą. Buvo prekymečio diena.
Prekyvietėje vaikštinėjo šauklys ir skardeno:
– Nekalbėkite to, ko nesate girdėję! Nekartokite to, ko nebuvo pasakyta! Klausykite visi! Kas moka gerai šachmatais žaisti, tegu eina į rūmus pas šachą. Kas laimės tris kartus iš eilės – tam šachas atiduos savo sostą. O kas tris kartus iš eilės pralaimės – tam šachas galą padarys.
Alidžanas išgirdo šauklio žodžius, nuėjo į rūmus pas šachą ir pasisakė norįs su juo šachmatais pažaisti.
– Ar tau yra žinomos mano sąlygos? – paklausė šachas.
– Taip, – atsakė Alidžanas. – Jūsų sąlygos man yra žinomos.
Susėdo žaisti. Alidžanas kartą pralaimėjo, du kartus laimėjo.
Vėl ėmė žaisti. Šachas du kartus laimėjo ir kartą pralaimėjo.
Pradėjo žaisti iš naujo. Alidžanas iš eilės laimėjo tris kartus.
Nebuvo kas daryti, šachas turėjo užleisti savo sostą Alidžanui.
Bet Alidžanas tarė: – Nepageidauju būti šachu. Noriu grįžti į savo gimtąjį miestą.
Jodamas Alidžanas užsuko pasiimti savo žmonos ir drauge su ja išvyko pas senąjį tėvą.
Kai papasakojo tėvui visa, kas jam buvo nutikę, senis susižavėjo ir nudžiugęs šūktelėjo:
– Šaunus tu, sūneli! Kiek menų esi išmokės ir kiek mirčių išvengęs!
– Šaunuoliui ir septyniasdešimt menų per maža! – linksmai atsakė Alidžanas.
Nuo to laiko Alidžanas ėmė laimingai gyventi gimtajame mieste, mokydamas liaudį muzikos ir rašto.
Taip pat skaitykite: