„Rinkis profesiją“. Kostiumo dizainerės diplomas ir bendra kolekcija su močiute (interviu, foto)

Dovilė Raustytė
Giedriaus Bubliausko nuotr.

Agnė Rinkevičiūtė prieš porą metų baigė kostiumo dizaino studijas Vilniaus Dailės Akademijoje. Dabar mergina susitelkusi į būsimą kolekciją, kurią pristatys drauge su savo močiute Regina Rinkevičiene. Kuomet jaunesnioji ir vyresnioji karta bando viena kitai įrodinėti savąsias tiesas, šios dvi kūrėjos suvienijo jėgas bendram tikslui, kuris jau kovą bus pristatytas viešam vertinimui.

Pasikalbėjome su Agne apie šį neįprastą duetą, studijas VDA, perspektyvas jaunam menininkui Lietuvoje, dizainerio diplomą ir artėjantį pavasarį.

Pradėkime interviu klausimu: kodėl įstojai į VDA?

Visada, kiek save prisimenu, norėjau būti dailininke. Vėliau, vyresnėse klasėse, žinojau, kad būsiu būtent drabužių dizainerė. VDA Lietuvoje išsiskiria geru meniniu dizainerių paruošimu, todėl studijuoti joje ir pasirinkau. Dėl to tik džiaugiuosi, o į užsienį nenorėjau, nes man labai gera gyventi Lietuvoje, savo ateitį sieju su Lietuva.

2011 m. baigei bakalauro studijas. Kas toliau?

Galvoju apie magistrantūrą užsienyje, bet kol kas norisi darbinės praktikos, išsigryninti poreikius. Tik kaip nesinori į ta užsienį, taip nesinori.

O ką studijos tau davė kaip kūrėjai?

Studijos VDA man davė tikrai daug, esu labai dėkinga savo dėstytojoms. Kad ir kokia meniška sritis bebūtų, ji vis tiek turi savo taisykles. Kaip sakoma, reikia išmanyti taisykles, kad galėtum jas laužyti. Būtent tų taisyklių mus ten ir išmokė. VDA labai demokratiška atmosfera, čia skatinamas studentų individualus stilius, kiekvienas dirba savu tempu (kas yra tikrai nepatogu dėstytojams), bet tai toleruojama. Be to, turėjau sąlygas iš arčiau susipažinti su Lietuvos mados pasauliu – įvairūs renginiai, konkursai čia ir užsienyje.

Ar ne per daug mūsų šalyje drabužių dizainerių? Negi kiekvienas baigęs bakalaurą randa sau klientų, iš kurių užsakymų gali pragyventi?

Taip, su kiekvienais metais stojančiųjų ir įstojusiųjų buvo vis daugiau, konkurencija auga, jauni dizaineriai darosi aktyvesni, jiems suteikiama daugiau sąlygų save realizuoti. O pragyventi Lietuvoje iš mados visiems sunku.

Ką veiki dabar, kai studijos baigtos, o kitos dar tik planuose?

Po bakalauro baigimo šiek tiek keliavau, ilsėjausi, kaupiau jėgas ir idėjas naujam gyvenimo etapui. Galiausiai gimė projektas – bendra kolekcija su mano močiute juvelyre Regina Rinkevičiene. Tai buvo sena mūsų abiejų svajonė. Kūriau kolekciją, kuri atspindėtų ir mano asmeninį dizainerės braižą ir derėtu su elegantiškais prabangiais juvelyriniais dirbiniais. Manome, kad tokia dviejų kartų sintezė yra kažkas naujo ir įdomaus mūsų mados pasaulyje. Kolekcija vadinsis „Išskridimai“, o pristatysime ją kovo viduryje. Manau, kad tai bus geras startas visoms kitoms mano kolekcijoms, kurias planuoju sukurti artimiausiu metu.

^{Agnės baigiamasis akademijos darbas – kolekcija „Paranormalizacija“}

Daug kam toks kūrybinis duetas, ko gero, atrodys keistas. Jauni žmones linkę manyti, kad vyresnioji karta jų nesupranta, moralizuoja ir t. t. Nekilo dirbant tarp judviejų konfliktų – tiek kūrybinių, tiek gyvenimiškų?

Manau, kad mūsų duetas atrodys intriguojančiai. Pirmiausia dėl to, kad mano močiutės kūryba yra tikrai stipri, ne „močiutiška“. Jos kurtais papuošalais puošiuosi ir aš, ir daugybė stilingų moterų, tad mano jaunatviškam skoniui toks bendradarbiavimas tikrai nekliuvo. Sakyčiau, kaip tik šiems, atotrūkio nuo savo šaknų laikams labai sveika pamatyti tokius šeimyninius kūrybinius tandemus. Man buvo didelis iššūkis pritaikyti savo braižą rafinuotai elegancijai. Siekiau pateikti močiutės darbus naujai, neįprastai, kur kas jaunatviškiau nei daugelis linkę apie juos galvoti. Sukau galvą kaip padaryti, kad galutinis rezultatas būtų ne jauno kūrėjo pataikavimas vyresniojo stiliui, o tolygi tu skirtingų stilių sintezė. Žinoma, amžiaus skirtumas kartais komplikuoja procesą, retsykiais sunku suprasti vienai kitos vizijas, bet kompromisus radome, abi turėjome daug kūrybinės laisvės ir nediktavome viena kitai sąlygų. Labai įdomi patirtis.

_{Agnės močiutės Reginos Rinkevičienės juvelyrikos darbai}

Ankstesniame atsakyme prakalbai apie savo braižą? Gal tai ir yra pagrindinis dalykas, lemiantis dizainerio populiarumą? Kaip manai, ar daug kas Lietuvoje jį turi? Kaip pristatytumei savąjį?

Taip, manau, kad ryškus savitas braižas yra viena iš sudedamųjų sėkmės dalių. Mūsų šalies dizaineriai mano akimis gana panašūs: švelnūs, modernūs, ramūs. Ekspresija išsiskiria tik vienas kitas. Savo braižo nelyginčiau su kokiu kitu lietuvių dizaineriu. Aš linkusi į efektingas detales, provokuojančias idėjas, patinka drąsios temos. Man neužtenka tiesiog aprengti įdomaus dizaino drabužiu manekenę palaidais plaukais ir paleisti ją ant podiumo. Nesu minimalistė. Mėgstu kurti vientisą efektingą įvaizdį. Drabužis iš tiesų pradeda kalbėti, kai sužaidžiama ir makiažu, plaukais, detalėmis. Taip, man turbūt labai svarbu detalės.

O gal mūsų šalies dizainerių kūryba panaši, nes tokie rinkos reikalavimai? Ką apskritai manai apie lietuvaičių stilių?

Taip, tikriausiai rinka daro didelę įtaką. Vienas dalykas yra drabužiai, kurti vardan meno, ir visai kas kita – drabužiai, skirti parduoti. Man patinka mūsų dizainerių darbai, jie gerai suderina komerciją ir kūrybą. Lietuviai visada buvo konservatyvūs, yra tokie ir dabar. Tai turbūt diktuoja mūsų mentalitetas, pačios tautos istorija. Reikia laiko išsilaisvinti, atrasti savąjį „aš“. Kasmet daromės vis stilingesni. Aš džiaugiuosi matydama kasdienį lietuviškojo stiliaus tobulėjimą tiek ant podiumų, tiek gatvėse. Žiūrėsime, į kokį stilių tai galiausiai išaugs. O manau, kad išaugs.

Koks žmogus tau yra stiliaus ikona, tave įkvepianti, ne tik kuriant, bet ir kas rytą atsidarant spintos duris?

Sunkus klausimas… Konkrečios vienos ikonos tikrai neturiu, bet mane žavi bohemiškos laisvos asmenybės: Edie Sedgwick, Olsen dvynės, apskritai gatvės mada. Įkvėpimo tikrai galima pasisemti iš mados savaitėse besilankančios publikos nuotraukų. O šiaip kiekvieną kartą ruošiantis į vakarėlį, renginį ar tiesiog į miestą aš užduodu sau klausimą: kas aš norėčiau būti šiandien? Kartais noriu būti kaubojumi, kartais – femme fatale, kartais – Antrojo pasaulinio karo kareivėliu. Kiekvieną įvaizdį praskiedžiu kažkuo savitu, netradiciniu, vadovaujuosi mix&match principais. Iš esmės mada man yra mažytis gyvenimo teatras (šypsosi).

Ar daug pinigų išleidi drabužiams? O gal daugiausia nešioji pačios siūtus rūbus?

Nei daug, nei mažai, žiūrint su kuo lyginsim. Bet tikrai nesu iš tų, kurie tvarkingai nusiperka kelis universalius ansamblius visiems metams. Man reikia kuo įvairesnių, įdomių drabužių, nes rengiuosi pagal nuotaiką, drabužiai man greitai atsibosta, išskyrus mylimiausius džinsus ar batus. Perku drabužius ir naujus brangius, ir dėvėtų drabužių parduotuvėse, ir pati siuvuosi, kai turiu tam laiko. Dievinu daiktus su istorija – turiu mamos jaunystės palaidinių, rankinuką, tėčio marškinių, senelio batus ir t. t. Tokius eksponatus malonu tiesiog pasidėti ant lentynos.

Grįžtu prie tavo specialybės, ar niekada nesigailėjai pasirinkusi studijuoti drabužių dizainą? Gal tėvai bandė atkalbėti? Pavyzdžiui, močiutė, kuri, kaip supratau, taip pat meno žmogus, nesakė, geriau stok į teisę, bus lengviau gyventi?

Ne, mano šeima labai palaike mano norą studijuoti menus, niekada nebandė nukreipti savo nužiūrėtomis kryptimis ir ačiū jiems už tai. Močiutė kaip tik turbūt skatino labiausiai. Aš pati tikrai nesigailėjau, kad pasirinkau tokią profesiją. Žinoma, kartais kyla visokių minčių: kiek aš tam tinku, ar man tinka tokia darbo specifika, kokią sritį pasirinkti ir pan. Studijų metais prieš pat peržiūras dirbant naktimis, aišku, kildavo pavydas visiems tvarkingai prie konspektų sėdintiems studentams, dabar kartais pavydu biuruose besidarbuojantiesiems. Atrodo, kad kūryba daug labiau sekina nei bet koks kitas darbas. Ji reikalauja daug darbo su savimi, mąstymo, gilinimosi, juk vidinę energiją reikia paversti kūriniu. Bet aš manau, kad nuo darbų pervargę vadybininkai pavydėtų man tos pačios kūrybos.

^{Naujausia Agnės ir jos močiutės kolekcija „Išskridimai“ bus pristatyta kovo mėnesį}