Būtina išgirsti, patartina pamatyti: „Florence and the Machine“

Londonietė Florence Welch kartu su savo mašina turi viską, kad pasaulio muzikos kritikai nulenktų prieš ją galvas: stipresnį nei stiprų balsą, mados ikonos statuso vertą išvaizdą, biografiją, pagal kurią jau dabar galima rašyti knygą ir, žinoma, raudonus plaukus.

„Florence and the Machine“ proveržio sunku nepastebėti: pirmasis ir kol kas vienintelis grupės albumas „Lungs“ Jungtinėje Karalystėje debiutavo antroje vietoje ir laikėsi sąraše daugiau nei pusę metų, per šiuos ir praėjusius metus grupė nominuota 13-oje įvairių apdovanojimų, gavo su prestižinius „BRIT Award“, būsimuose MTV vaizdo klipų apdovanojimuose klipas dainai „Dog Days Are Over“ nominuotas keturiose kategorijose.

Kita vertus, „Florence and the Machine“ vadinti grupe galima tik iš pagarbos „mašinai“ — besikeičiantiems muzikantams, padedantiems Florence Welch sukurti dainų aranžuotes ir atlikti jas koncertų metu. Išskirtinės išvaizdos ir gabumų mergina yra kertinė figūra šiame kolektyve, tapusi viena ryškiausių dainininkių dabartinėje muzikos industrijoje.

Disleksija, dismetrija ir nemiga

„Lungs“ pradedančios „Dog Days Are Over“ eilutės iškart duoda toną: „Happiness hit her like a train on a track“. Prie jų dar pridėkime „Kiss with a Fist“ apdainuojamą „muša, nes myli“ tematiką, „Girl with one Eye“ — kūrinį apie merginą, kuriai lyrinė herojė išpjovė vieną akį, nes ši ją pravirkdė ar „My Boy Builds Coffins“ — istoriją apie vaikiną, gaminantį karstus, kurių vienas atiteks ir tau, mielas klausytojau.

Kokteilis, gerai atspindintis Florence Welch muzikos nešamą žinią. Raktiniai žodžiai — kova, chaosas, kartais makabriškumas, arba, cituojant pačią atlikėją, „katastrofa, choras, avarija“. Tačiau tai su kokia vidine energija dainos yra atliekamos, neleidžia suabejoti — Florence iš sios mėsmalės išeina kaip nugalėtoja, klausytojus palikdama įkvėptus, ne sugniuždytus.

Tai turi būti stiprios asmenybės kūryba, tokia Florence Welch ir yra. Jaunystėje jai teko daug — mokykloje kankino disleksija (gebėjimo skaityti sutrikimas) ir dismetrija (koordinacijos sutrikimas), naktimis užmigti neleisdavo įsivaizduojami vilkolakiai ir vampyrai. Viskas buvo nusiritę iki to, kad mergaitė piešdavo kryžius ant lovos, taip neva apsisaugodama nuo demonų.

Kai Welch buvo 10, mirė jos senelis, po keturių metų ji neteko ir senelės, būnant 13-os mergaitės kaimynas tapo patėviu ir jai reikėjo gyventi kartu su penkiais kitais paaugliais. „Nekenčiau to, mes tiesiog netilpdavome namuose“, — prisimena dainininkė.

Tada — paauglystė ir naktinis daugiausia gyventojų turinčio Europos miesto gyvenimas. „Londonas man padėjo greičiau užaugti“, — prisimena vyresnė nei iš tikrųjų atrodanti Florence — „Bet nesu įsitikinusi, kiek išminties jis man davė.“



 

Iš mamos, Renesanso studijų profesorės, paveldėjusi potraukį poezijai ir vizualiesiems menams Florence pati bandė studijuoti menų koledže, tačiau supratusi, jog nepavyks suderinti muzikos ir studijų, koledžą metė. „Šansas rimtai muzikuoti pasitaiko kartą gyvenime, dėl to turi tam atsiduoti visa širdimi“, — interviu interneto žurnalui „Hearty Magazine“ yra teigusi dainininkė.

Pažintis su būsima vadybininke — tualete

Florence muzikinės karjeros ištakas galima rasti dar vaikystėje, kai ji, būdama 11-os, pradėjo lankyti dainavimo pamokas. Užuot praktikavusi operinius kūrinius, mergaitė mokydavosi perdainuoti Lauryn Hill ar Dusty Springfield. Koledže ji bandė tapti grupės dalimi, tačiau viskas, į ką pavyko įsitraukti, buvo „Green Day“ koverių kolektyvas ir muzikinėmis improvizacijomis užsiėmusi draugų kompanija pavadinimu „Team Perfect“. 

Ši grupė išsiskyrė po antrojo koncerto, tačiau žinia apie uraganinį Florence vokalą jau buvo pasklidusi. Tik reikėjo, kad žmonės iš industrijos ją pastebėtų. Viename vakarėlių, kuriame DJ‘ėjavo tuometinis dainininkės vaikinas, lankėsi ir būsima „Florence and the Machine“ vadybininkė Mairead Nash. Ji nusekė merginą į tualetą, kur paprašė Florence padainuoti. Čia pat, be jokio pasiruošimo. Welch nesutriko ir sudainavo Etta James „Something‘s Got a Hold on Me“. „Žinojau, kad Florence turi puikų balsą, bet maniau, kad ji yra folk atlikėja“, — prisimena savo nuostabą Mairead, kurios tuomet šviežiai atrasto perlo muzika šiuo metu dažnai įvardijama kaip „anti-folk“.

Tolesnė dainininkės muzikinė karjera yra sėkmės istorija: debituinis albumas, iš kurio kaip singlai išleistos net septynios dainos, tapo triskart platininiu Jungtinėje Karalystėje (parduota beveik milijonas kopijų), keturiskart platininiu Airijoje, auksiniu Naujoje Zelandijoje. Dar prieš albumo išleidimą, 2008-ųjų vasarį prasidėjęskoncertinis turas „Lungs Tour“ su vos poros mėnesių pertrauka tęsiasi iki dabar, per jį sugrota visuose didžiausiuose Europos muzikos festivaliuose („Glastonbury“, „Roskilde“, „Rock Werchter“), aplankyta dešimtys senojo žemyno šalių, surengti koncertai JAV, Kanadoje, Australijoje, netgi Singapūre.



 

Ne visur sekėsi puikiai — 2009-ųjų rudenį, keliaujant iš Norvegijos į Daniją, užsidegė sunkvežimis, kuriuo buvo transportuojama grupės koncertinė įranga. Likus dienai iki pasirodymo Kopenhagoje, jie liko be instrumentų, be sceninių drabužių, be albumų, kuriuos planavo parduoti po koncerto. Tačiau pasirodymas Danijos sostinės „Vega“ arenoje vis tiek įvyko — grupė pasiskolino reikiamus instrumentus, su kuriais užbaigė Europos turą ir jau po kelių dienų skrido į Šiaurės Ameriką.

Įvaizdis dar ne viskas, bet labai daug

Neabejotina, kad tokį ažiotažą Florence Welch užsitarnavo visų pirma dėl savo muzikinių gabumų sujungti energiją, pyktį aistrą ir kartu pateikti visa tai patraukliai, o ne atstumiančiai. Tačiau merginos išvaizdos įtaka jos sėkmei taip pat akivaizdi. Kaip taikliai pastebėjo D. Britanijos muzikinio žurnalo „Q“ žurnalistas, „Florence yra plona kaip šakelė, jos kojos sudaro 80 procentų ūgio, o rūbai atrodo kaip iš 1886-ųjų.“ Trūksta tik paminėti ryškų makiažą, išskirtinius veido bruožus ir pvz. senamadiškus akinius, kurie tapo vienu iš pagrindinių dainininkės atributų. Mados fotografai vieną po kitos rengė fotosesijas, jose Florence atrodė pritrenkiančiai.

Žinoma, pagrindinis jos įvaizdžio akcentas — ryškiai raudoni plaukai, kurie Florence ir kitos pastarųjų metų muzikos sensacijos, taip pat londonietės La Roux dėka tapo mados tendencija. Merginos internete domisi, kaip joms išgauti tokią plaukų spalvą, apie jos šukuoseną rašo netgi „Cosmopolitan“ ar „geltonas“ žvaigždžių įvaizdžio portalas „Now“. Įdomu, kad iš tikro Florence plaukai yra kaštono rudumo, o ne degančiai raudoni. Ji juos pirmą kartą nusidažė dar devynerių, tačiau vėliau tai pakartojo tik 18-os.



 

Kultiniu pamažu tampantis įvaizdis merginai kainuoja nedaug: daugumą savo drabužių ir aksesuarų ji perka parduotuvėse „iš antrų rankų“, dažnai už daiktą nesumokėdama nei penkių svarų. Tik eidama į sceną ji patiki savo aprangą dizaineriams, tačiau, kaip sako pati Florence: „atrodo, kad tie drabužiai man priklauso tik sekundę. Po pasirodymo turiu visus juos grąžinti.“

Šį mėnesį — tik 24-asis gimtadienis

Svarbiausia, kad nuo scenos nesitraukiančiai ir žiniasklaidos pelnytai liaupsinamai Florence Welch — dar tik 23-eji (gimtadienį švęs jau greitai, rugpjūčio 28-ąją). Merginos pasiekimai kelia jai ir grupei didžiulę atsakomybę už ateities įrašus, ji, savo ruožtu, niekur neskuba — balandį BBC eteryje prasitarė, kad iki antrojo albumo išleidimo dar liko labai daug laiko. Neslėpė, jog jis bus mažiau gotiškas ir labiau „cheminis“, susijęs su mokslu ir medicina (Florence tėvas, su kuriuo ji palaiko artimus ryšius ir po tėvų skyrybų, yra gydytojas).

Kol laukiame antrojo albumo dainų, siūlau paklausyti kelis jau pripažintus „Florence and the Machine“ kūrinius:

„Dog Days Are Over“. Dainos vaizdo klipas yra nominuotas MTV apdovanojimuose metų vaizdo klipo, geriausio roko vaizdo klipo, geriausios kinematografijos ir geriausio meninio apipavidalinimo kategorijose. Kaip jam seksis paaiškės rugsėjo 12-ąją.



 „Cosmic Love“. Ją atlikėja įvardija kaip pačią mėgstamiausią dainą iš savo kūrybos. „Ji gimė savaime, per maždaug pusvalandį. Atsirado mano galvoje ir iškart buvo nepriekaištinga. Arba bent jau man taip atrodė“, — sako Welch.



 „You‘ve got the Love“. Vienintelis „Lungs“ koveris, kartu ir viena populiariausių grupės dainų. Jos originalas sukurtas dar 1986-aisiais, autoriai — „The Source“ ir „Candi Station“. Originali daina buvo šokių hitas, „Florence and the Machine“ ją perdarė į romantišką soul.

Karolis Vyšniauskas

Naujausi komentarai
***
2011-10-31, 11:06
Prieš kokį mėnesį šią dainininkę atradau, ir ji man labai patiko
Via
2010-08-12, 13:15
Labai įdomu, nebuvau jos girdėjusi, bet patiko.
Rūta
2010-08-12, 13:01
Nuostabi dainininkė , gera informacija.
lina
2010-08-12, 12:13
Labai įdomus tekstas.
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai