Jonas Vėlutis
Nuotrauka – Paulius Makauskas
Būna tokių vakarų, kai po kelių alaus butelių, krepšinio ar kortų pliekimo kartu su bičiuliais, įgavus tam tikrą atsipalaidavimo būsenos laipsnį, tiesiog šauna į galvą mintis surengti kino vakarą. Ir visai neretai tarp girdėtų, nelauktų ar tiesiog rišliai neišlementų filmų pavadinimų pasigirsta pasiūlymas: „Chebra, gal pažiūrim „Zero“?“ Ir nutinka taip kartą ar du per metus… Jei ne pirmą dalį, tai antrą. Šiandien kino režisierių Emilį Vėlyvį ir jo filmus žino dauguma. Ir ši Lietuvos kino asmenybė nesnaudžia – be jokių stabdymo ženklų „kala geležį“ toliau ir vis kelia kartelę aukštyn! Taigi, pokalbis su Emiliu Vėlyviu.
Baigėte Vilniaus dailės akademiją. Kaip apskritai pasukote į režisūrą? Kada suvokėte, kad tai Jūsų kelias?
Nepamenu šio sunkaus atsakingo apsisprendimo. Režisūra – tik priemonė, mano kelias žymiai sunkesnis, bet kartu ir įdomesnis.
Esate savamokslis kino pasaulyje. Kokia buvo Jūsų savarankiška mokykla?
Aikštelėje. Teoriškai kino gamybos neįmanoma išmokti.
Koks buvo Jūsų kelias į pilno metro kiną?
Banalus. Berods dvylika trumpametražių filmų ir krūva scenarijų.
Kaip pirmojo kino filmo „Zero“ sėkmė pakeitė Jūsų gyvenimą?
Filmai mano gyvenimo nekeičia, nes jis žymiai įdomesnis už visus kartu pamatytus ir sukurtus filmus.
Statote savo trečiąjį pilnametražį kino filmą su tokiais aktoriais kaip Vinnie Jones, Gil Darnell, Artur Smolyaninov ir kt. Manau, šio kino filmo biudžetas tikrai lenkia ankstesniojo „Zero 2“? Ar dabar, kai jau
Jūsų pavardė Lietuvos kine turi svorį, lengviau pavyko surinkti lėšų?
Lėšų rinkimas Lietuvoje – tai atskiras siaubo komedijos žanro filmas.
Jūsų filmai buvo kartu ir Jūsų asmeniniai projektai. Ar nesulaukiate pasiūlymų režisuoti svetimų kino
projektų?
Sulaukiau, bet dar turėjau valios atsisakyti.
Daug kas apie Jūs kalba kaip apie režisierių. Bet Jūs ir savo filmų scenarijaus bendraautorius. O stiprus scenarijus – gero filmo pagrindas. Ar daug gilinote savo žinias šioje srityje? Apskritai kiek rašymas (kaip kūrybos dalis) užima vietos Jūsų gyvenime?
Daug gilinau, gilinu ir gilinsiu, kol nuskęsiu. Jeigu nesirūpini priemonėmis savo idėjoms įgyvendinti, pasaulio neužkariausi. Aš nesu rašytojas, todėl jis iš mano gyvenimo nieko neatima.
Atsižvelgiant į tai, jog naujam projektui bus skirti keleri metai, kai ieškote idėjos naujam filmui, ar daug būna galvoje painiavos atsirenkant, jog taip – tai yra TA idėja!?
Painiavos kyla su moterimis, mokesčiais ir politika. Idėjos visada ištikimos, vos užgimusios jos tave paleidžia tik tada, kai būna įgyvendintos.
Į ką pats labiausiai kreipiate dėmesį žiūrėdamas kino filmus?
Į viską, o labiausia į istorijos modeliavimą (naratyvą). Režisierius turi mokėti ne tik gerai, bet ir įdomiai pasakoti istoriją.
Natūralu, jog sulig kiekvienu filmu per praktiką įgaunate naujos patirties, ateina gilesnis suvokimas, kaip reikėtų papasakoti istoriją dar įdomiau. Antrasis „Zero“ labai skyrėsi nuo pirmojo. Kaip aukštai iškelta kartelė naujausiam Jūsų filmui „Flight Redirected“?
Pamatysite per premjerą.
Naujausiame Jūsų filme žiūrovai išvys ir užsienio aktorių (žymiausias iš jų – Vinnie Jones). Ar tai vienas iš pagrindinių kozirių siekiant patekti į užsienio rinkas?
Naudoju visas įmanomas priemones, kad mūsų filmas būtų ne tik pristatytas, bet ir žiūrimas už mūsų skurdžios rinkos pasienio ribų. Tai tinka kalbant tiek apie idėją, tiek apie scenarijų, tiek apie aktorių atranką.
Kol kas visi Jūsų filmai – kriminaliai veiksmo trileriai su humoro prieskoniu. Tai dėl to, jog Jums pačiam tai įdomiausias žanras, jame jaučiatės patogiausiai?
Ne. Todėl, kad aš gimiau ir gyvenu Lietuvoje. Juodojo humoro žanru galima taikliausiai atspindėti ir kartu pristatyti pasauliui mūsų krašto aktualijas. Matant visa tai, kas vyksta tėvynėje, kiti žanrai bejėgiai, jie paprasčiausiai „nepavežtų“ tokio peripetijų svorio.
Jūsų filmuose galima įžvelgti Quentino Tarantino bei Guy Richie istorijos pasakojimo braižo bei stilistikos panašumų. Ar būtent šie kino kūrėjai Jums, kaip režisieriui ir scenaristui, padarė didžiausią įtaką? Jei ne, tai kas toks / tokie?
Įtakos man padarė daug režisierių ir daugybė filmų. Bet didžiausią intervenciją patiriu iš neišsenkančios kasdienės aplinkos.
Koks psichologiškai būna pirmasis mėnuo baigus kurti filmą?
Jeigu turimas omenyje filmo gamybos užbaigimas, tai tas mėnuo būna pusiau alkoholinis. Jeigu turimas galvoje popremjerinis mėnuo, tai jis būna visiškai alkoholinis.
Kriminalinių veiksmo komedijų dešimtuko ieškokite portale www.laikas.lt rytoj, šeštadienį.
Šis straipsnis publikuotas lapkričio mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema MAINSTREAM’AS, kurį galite rasti Vilniaus, Kauno ir Šiaulių viešose vietose arba internete. Kiti numerio straipsniai:
.jpg)
Pagrindinė srovė – patogi ir jokia
Pasimatymas su Baru po jo mirties
Nieko nauja
Naujųjų čigonų namai – vagonėlis ir visas pasaulis
Vilnius Aleknos neturi
„Atviras ratas” uždaras masėms?
Kaip Fancy shit gurmanai šventė dieną „Būk hipsteriu, nevalgyk kebabo“