„Sigur Rós“ Krokuvoje: į kosmosą ir atgal (koncerto apžvalga, foto, video)

Karolis Vyšniauskas
Nuotr. Wojciech Wandzel / www.wandzelphoto.com

Sako, kad geras menas pakylėja. O jeigu labai labai geras? Tuomet kilsteli iki kosmoso. Sekmadienį Krokuvoje, buvusiame plieno fabrike, islandų supergrupė „Sigur Rós“ kilstelėjo.

Kaip jau rašėme, „Sigur Rós“ vizitas į vieną seniausių ir kultūringiausių Lenkijos miestų buvo neatsitiktinis. Jis žymėjo Krokuvoje vykstančio šiuolaikinės modernios muzikos festivalio „Sacrum Profanum“ dešimtąjį jubiliejų. Festivalio istorija mena tokius vardus, kaip „Aphex Twin“, Steve Reich, Jonny Greenwood („Radiohead“), „The Cinematic Orchestra“. Viena ryškiausių pasaulyje postroko grupių „Sigur Rós“ tokioje kompanijoje buvo laiku ir vietoje.
 
Nors „AccelorMital“ – buvęs plieno fabrikas, kuriame vyksta pagrindiniai festivalio koncertai – yra didžiulis loftas, kelis kartus didesnis už mūsiškį Vilniaus naujamiesčio „Loftą“, norinčiųjų pamatyti „Sigur Rós“ buvo daugiau nei ši vieta talpina. Dėl to koncertų surengta du: sekmadienį ir pirmadienį, o apšilimui sekmadienio dieną, viename Krokuvos kino teatrų parodyti abu grupės istoriją dokumentuojantys filmai-koncertai: „Heima“ ir „Inni“.
 

Ekrane – „Heima“
 
Koncerte buvome sekmadienį – pirmadienį laukė dvylikos valandų kelionė Vilniun. Lenkų spauda rašė, jog pirmadienio koncertas buvo tiek pat stiprus, kaip ir pirmasis. Be to, pora dainų grojaraštyje buvo pakeista – vardan tų diehard fanų, kurie pas „Sigur Rós“ ėjo abu kartus.
 
Į netradicinę koncerto vietą ir patekimas netradicinis. Automobiliu į „AccelorMital“ nenuvažiuosi: visus į koncertą susirinkusius žmones, kurių buvo dešimtys metrų, į fabriką, tarsi jis būtų slapta masonų bazė, vežė specialūs autobusai. Poros kilometrų maršrutas tęsėsi pro negyvenamas gatves ir geležinkelio bėgius. Akių niekas neužriša, bet kelio atgal nerastum.
 

Eilė į koncertą (nuotr. K. Vyšniauskas)
 
Fabrike pasitiko su „karvutės“ saldainiais, obuoliais, „Orlen“ lankstinukais ir automobilio oro gaivikliais. Gali pasirodyti keista, bet Lenkijoje kuro ir automobilių pramonė noriai remia modernią muziką. Tepalo reklamos šioje erdvėje atrodė kaip šiukšlės, bet jas įsimeti į rankinę ir žingsniuoji toliau suprasdamas, kad jei ne jos, greičiausiai čia nebūtų ir svečių iš Islandijos.
 

Minutės prieš koncertą. X-as – kasmetinis „Sacrum Profanum“ simbolis, kurį, festivalio organizatorių nelaimei, visiškai uzurpavo grupė „the xx“.
 
Svečių iš Kalifornijos taip pat. Vakarą pradėjęs styginių kvartetas „Kronos Quartet“ buvo pakankamo masto ir profesionalumo, kad beveik sausakimšai fabriką užpildę klausytojai nežiūrėtų į laikrodžius. Nėra nieko blogiau už apšildymą vardan apšildymo, kai prieš visų laukiamus vakaro herojus į sceną žengia barui, bet ne arenai tinkantys muzikantai, kas kartais nutinka Lietuvoje.
 
„Sacrum Profanum“ organizatoriai pasirūpino adekvačiu apšildymu. „Kronos Quarter“ modernios akademinės muzikos scenoje yra autoritetai. Kitais metais 30-ąjį jubiliejų švęsiantis kvartetas yra apdovanotas „Grammy“, o „Sigur Rós“ klausytojų kartais jis žinomesnis iš filmų „Requiem for a Dream“ ir „The Fountain“, kurių garso takelius atliko. Pavyzdžiui, ši, bene ikoninė „Requiem for a Dream“ melodija – Kronos kvarteto darbas. Ne jų sukurtas (kompozitorius – Clint Mansell), bet jų atliktas.
 
Krokuvoje kvartetas dovanojo du kūrinius, antras kurių buvo dedikuotas pagrindiniams vakaro kaltininkams. Trys smuikininkai ir kontrabosistas pateikė savą dainos „Flugufrelsarinn“, pasirodžiusios antrajame, dar 1999 m. išleistame „Sigur Rós“ albume „Ágætis Byrjun“, interpretaciją. Ar galima sugalvoti tinkamesnę įžangą į šį koncertą? Ji skambėjo taip:


(Video – 666Lubo)
 
„Sigur Rós“ pradėjo tyliai, pamažu kurdami įtampą kselafoniškais-fantasmagoriškais garsais. Bet postrokinis sprogimas užfikuotas jau antrąją minutę. Ir buvo toks stiprus, jog atrodė, kad įvyko antra Hirosima ir šis fabrikas yra vienintelė likusi saugi vieta visoje Krokuvoje. Kameroms pavyko įamžinti momentą, bet jų mikrofonams to buvo per daug:


(Video – Edvinas Greičius)
 
Grupės vokalistas Jón Þór Birgisson, laimei, turintis mažybinį vardą Jónsi savo ikoninį bowinimą – grojimą elektrine gitara smuiko smičiumi – naudojo jau pirmoje dainoje. Tamsūs rūbai, blankus apšvietimas ir avangardinės scenos vizualizacijos pavertė šį, šiaip jau mielą ir besišypsantį vaikiną, kažkuo tarp Lordo Voldemorto ir Saurono iš „Žiedų valdovo“.

Bet ne mažesnį, o dainų finaluose ir didesnį įspūdį už frontmeną darė scenos priekyje įsikūręs būgnininkas Orri Páll Dýrason. Nepriekaištingas būgnų įgarsinimas ir toks pat Orri grojimas buvo vienas įspūdingiausių potyrių, kokius muzika gali padovanoti. Ir jis tęsėsi kiekvieną dainą, visas dvi valandas, kiek grupė buvo scenoje.


Jónsi
 
Iš viso scenoje buvo 11 žmonių. Be pačių „Sigur Rós“ narių – styginių kvartetas ir pučiamųjų trio. Jei kažkada, 1994 m. nutikusioje karjeros pradžioje „Sigur Rós“ buvo įdomūs kaip kuklūs vyrukai, kurių vokalistas dainuoja elfų kalba, tai dabar jie yra tikras orkestras, stebinantis visų pirma profesionalumu.

Tačiau kalba niekur nedingo, o Jónsi falsetas vis dar toks pat aukštas, tik brandesnis. Nors grupė scenoje jau beveik du dešimtmečius, o paskutinis jų albumas, gegužę išleistas „Valtari“ sąmoningai nesukėlė sensacijos, koncertas Krokuvoje nepaliko dvejonių – grodami gyvai „Sigur Rós“ yra pačios geriausios formos.

 
Žiūrovai buvo sustingę. Jokių šokinėjimų, jokių plojimų ar dainavimo kartu su grupe. Priekinėse eilėse kažkas pradėjo pūsti muilo burbulus į sceną, tik tiek. Bet tai nereiškė apatijos, jokiu būdu. Tai greičiau buvo masinė hipnozė, kulminaciją pasiekusi, kai grojant „Viðrar vel til loftárása“ grupė visiškai nutilo. Pusei minutės didžiulis plieno fabrikas ir keli tūkstančiai į jį susirinkusių žmonių nutilo taip, kad galėjai girdėti savo kvėpavimą. Kažkas pradėjo ploti, bet greitai susigėdęs nustojo. Tada Jónsi grįžo prie mikrofono ir viskas tęsėsi.
 
Kaip po koncerto „Facebooke“ rašė vienas buvusysis, „jaučiausi taip, tarsi visata būtų sudrebėjusi. Visi aplinkui buvo su ašaromis akyse. <...> Tai buvo kažkas, ko aš tiesiog negaliu apibūdinti žodžiais“. 14 like.
 
Šviesoms užsidegus, bandant grįžti į įprastą laiką ir erdvę pavyko pagauti vaikiną, nusigriebusį koncerte skamėjusių dainų sąrašą. „Hoppípolla“, „Svefn-g-englar“, „Glósóli“ ir kiti kertiniai kūriniai čia rado savo vietą:
 

Koncerto setlistas (nuotr. K. Vyšniauskas)
 
Paprastai po koncertų diskutuojama apie tai, kodėl grupė vienas dainas grojo, o kitų ne, ką kalbėjo – arba kodėl nekalbėjo – grupės vokalistas/ė , kokia buvo publika ir kiti daugiau mažiau muzikiniai-praktiniai klausimai. Šįkart mintys daug tolimesnės. Pavyzdžiui, apie Islandijos fenomeną, kurį „Sigur Rós“ vėl priminė. Šioje šalyje gyvena 300 tūkst. žmonių (Kaune – 320 tūkst.), bet 3 tūkst. iš jų dainuoja choruose, o Islandijos muzikinė scena be šio straipsnio herojų yra išauginusi Björk, „Gus Gus“, Emilíaną Torrini, dabar jau ir „Of Monsters and Men“. Tai sunkiai racionaliai paaiškinama.
 
Koncertas taip pat priminė meno potyrio galią. Ir kosmosą. Jau įrašuose „Sigur Rós“ muzika skamba kaip ateivių kūryba, laimingo atsitiktinumo dėka atkeliavusi pas mus. Bet klausant jos gyvai, įspūdis toks, kad staiga patenki į kitą tikrovės lygmenį ir atsirandi ten, iš kur tie garsai ir atkeliavo. Ne, ne į Islandiją. Aukščiau.

Sako, kad žmogus išnaudoja iki penkių procentų savo smegenų potencialo. Matant „Sigur Rós“ scenoje, atrodo, kad jie šį ribotumą yra peržengę. Kaip jiems tai pavyko? Atsakymas kažkur Islandijoje.

koncerto apžvalga, krokuva, sacrum profanum, Sigur Ros

Naujausi komentarai
2012-09-19, 17:38
šį straipsnį net truputį skaudu skaityt. kaip ir visada, jauti neapibūdinamų dalykų apie muziką, bet Karolis moka juos papasakoti..
geras
2012-09-19, 17:16
turbūt geriausias komentaras apie renginį (šiuo atveju - koncertą), kokį yra tekę skaityti. Labai gerai perteiktos emocijos. Rašyk kokį romaną ar ką, Karoli.
Rasa
2012-09-19, 15:53
Puiki koncerto apžvalga:))) Nereikėjo ir būti koncerte - jo atmosferą puikiai perteikė Karolis
Rašyti komentarą
Vardas* El. paštas
Komentaras*
    *privalomi laukai